Viskas įvyko Šliundrintų miestelyje, kuriame stovi apgriuvusi pašiūrė. Prieš kelis dešimtmečius žymi ichtiologė Duonutė Bumbulienė, naudodama semiotinę analizę, nustatė, kad būtent šioje griuvenoje lytiniu būdu buvo pradėta geriausia mūsų poete tituluojama Kremliaus saulės vežėja Salomėja Ankštis, o pasitelkus radioaktyviosios anglies metodą, buvo dar ir nustatyta, kad ji vėliau labai gailėjosi.

Nuo tada daugiau nei keturis dešimtmečius ši pašiūrė buvo laikoma paveldo paveldu, o poetės gerbėjai iš visos Lietuvos miniomis plūsdavo į šią vietą ir atsiklaupę ant žemės jai melsdavosi bei bučiuodavo pastatą, kuriame poravosi lakštingalos biologiniai protėviai.

Pats objektas valdžios nebuvo saugomas ar restauruojamas, o prieš kelerius metus, prisidengdama Ruandos invazija į Kongo Demokratinę Respubliką, konservatorių ir liberalų valdžia nusprendė griuveną utilizuoti. Išgirdę apie šiuos planus, žmonės pradėjo plūsti miniomis į šią vietovę tam, kad apjuostų žiedu šventąjį paveldą, o jų gretose buvau ir aš, mano pažįstami Erkė Šiukšlinienė su Pirdimieru Pirdaičiu bei daugybė kitų etatinių Kremliaus pautų kutentojų, pfu, norėjau pasakyti, lietuvybės puoselėtojų bei tikrųjų patriotų.

Atvykę prie šio pastato, mes jau radome jį išniekintą bei apsuptą kaukėtų riaušių malšinimo pareigūnų. Šie nieko nedarė, tik stovėjo ir mirksėdami nieko neprileido artyn.

Pats pastatas, kaip jau sakiau anksčiau, buvo išniekintas, mat kažkas jį buvo aptepliojęs visokiausiais nešvankaus pobūdžio posakiais, kaip antai „Ar Trampaz yra rusų kekšė?“ ir „Kol Volodia graužia dešrą, Kim Jong Uną p*sa meškos“.

Minia vis didėjo, o emocijos darėsi vis audringesnės, tačiau aš buvau nusiteikusi ramiai ir laukdama, kuo viskas baigsis, spėjau išmaniajame paskaityti telefoninių sukčių tekstą apie kraujagysles valančias šunų išmatas. Jame buvo įdėta mūsų premjero nuotrauka, o po juo komentaras: „Žymus venerologas rekomenduoja.“

„Chunveibynaj“, – staiga sušuko P. Pirdaitis policininkams.

Šis riksmas nutraukė mano skaitymą, tačiau patys pareigūnai į tai nesureagavo ir toliau mirksėjo.

„Ji yra geriausia mūsų poetė. Ji labaj gailėjosi“, – pasigirdo E. Šiukšlinienės cypimas.

Kol kažkokia bedantė lerva, būdama visiškai girta, aiškino miniai, kad šį pastatą būtina išsaugoti, nes jis mums padės suprasti, kokia buvo gatvių struktūra XIV a., aš pastebėjau minioje gyvą kiaulę laikantį savo pažįstamą Dziundzvaldą Birkailą bei nuėjau su juo pasisveikinti.

Savo berniukų jis nebuvo atsivedęs, mat, kaip vėliau paaiškino, šie esą po vizito Kazanėje užsikrėtę beždžionių raupais.

Pamačius gyvuliuką, mane iškarto apėmė negera nuojauta ir aš paklausiau pono D. Birkailos, kam jam šis reikalingas.

„Pamatysi“, – pasakė D. Birkaila ir šelmiškai mirktelėjo.

„Mes šį gyvūnėlį pradėsime skriausti. Mus puls pareigūnai, kils riaušės, o tada žmonės ims kalbėti, kad dėl visko kalti Landsbirgiai“, – pridūrė vėliau.

Pasklido kalbos, kad į mitingą turėtų atvykti kultūros ministras, tačiau vietoje jo pasirodė žymus fonogramininkas Egidijus Staugūnas Putinelas.

„Aš jau nepakeliu minčių apie save... kaip Vilija pakliuvusi į Seimą...“ – uždainavo Egis, užlipęs ant atstumtos bačkos, pritardamas sau žaisliniu metalofonu.

„Ir chunveibinams aš norėčiau pasakyti, kad ši cvirka, kurios paveldą bandoma sunaikinti, yra geriausia mūsų poetė ir ji labai gailėjosi, nes kaip pati yra sakiusi apie save: „Aš esu cvirka ir aš esu geriausia mūsų poetė.“ Ir mums visiems labai baisu dėl įvykių, kurie vyksta Kongo Demokratinėje Respublikoje, tačiau cvirka yra cvirka ir ji yra geriausia mūsų poetė“, – rėžė prakalbą galiausiai atvykęs kultūros ministras.

Tuomet ant statinės užlipo kažkokia mergaitė, atitempta bedantės lervos, ir pradėjo deklamuoti eiles.

„Cvirka-cvirka, cvirka-cvirka / cvirka-cvirka, cvirka-cvirka“, – deklamavo akivaizdžiai iš sutrikusios raidos centro atvestas vaikas.

Ir tada nutiko kažkas nesuvokiama. Visai miniai stebint, mano pažįstamas D. Birkaila nusimovė apatinius ir savo „peskovą“ delegavo kiaulei į sėdimąją. Gyvuliukas klaikiai sužviegė, dalis susirinkusiųjų išsižiojo, kiti ėmė kuždėtis, tačiau pastatą apsupę žaliūkai toliau stovėjo lyg įkalti į žemę ir tebemirksėjo.

„Aš noriu, kad mes gyventumem, kaijp taribineis laikais... Kai klestėjo šeimous, tautinės, krikščioniškos vertibės... Kai buvo taika pasaulyje... Kai tada man stovėjo daiktas prie ruso... Kai nebuvo jokių iškrypėlių...“ – rėkė ponas D. Birkaila.

Staiga kiaulė išsprūdo iš zoologijos aistruolio glėbio ir su išvirtusia tiesiąja žarna, kuri įsipainiojo jai į kojeles, nurūko pastato link.

Ponas D. Birkaila, patyręs orgazmą, krito ant žemės ir gaudydamas kvapą vis kartojo frazę „taribineis laijkaijs“, pareigūnai tebemirksėjo, o jų apsuptame pastate staiga kažkas triukšmingai nulūžo.

Netrukus viskas pradėjo byrėti ir mūsų uoliai gintas paveldas ėmė ir sugriuvo priešais mūsų akis vos per dešimt sekundžių, o minia, netekusi amo, žiūrėjo tai į nuolaužų krūvą, tai į poną D. Birkailą.

„Šiam pasauly visko būna. Atsikely vieną rytą“, – uždainavo Putinelas.

Netrukus minia ėmė dainuoti kartu su juo ir liūdnai linguoti, galiausiai žmonės nunarinę galvas pradėjo skirstytis.