Šiųmetė grafikos bienalė pavadinta, regis, paprastu, bet drauge ir itin daug klausimų užduodančiu žodžiu – „Grožis“. Tačiau kas gi yra tas grožis? Ypač apsilankant menininkų parodose, kuriose toli gražu ne kiekvienas randa grožį, net jeigu neradusiajam atrodo, kad žino kaip jis atrodo.

Tiesą sakant, buvo keista ir net kažkiek nejauku per bienalės atidarymą girdėti iš oficialiai kalbančiųjų, jog ne tiek čia daug to grožio. Jeigu grafikė Jūratė Rekevičiūtė būtų gyva, ji garantuotai būtų prieštaravusi ir paneigusi visas abejones ir klausimus dėl grožio. Kaip minėjo bienalės kuratorius Evaldas Mikalauskis, Jūratė jam yra atsakiusi labai paprastai, kai jis paprašė bienalei darbų, kurie sietųsi su grožiu. „Mano visi darbai yra gražūs“, – taip ir imi matyti jos šypseną, beveik besiveržiantį džiaugsmingą juoką. Išties, grožis ir yra tai, kas tau/man tiesiog gražu. Jam/jai negražu? Tegul susiranda savo grožį, jo daug ir jis turi nesuskaičiuojamą daugybę veidų.

O J.Rekevičiūtės vardas paminėtas neatsitiktinai, nes ši bienalė pašvęsta jos atminimui: unikaliam kūrybiniam palikimui, neužmirštamam asmenybės žavesiui. Anksti, netikėtai mirusi J.Rekevičiūtė artimiems draugams ir jos kūrybos gerbėjams paliko sunkų klausimą – kodėl? Kodėl ligą įveikusi, vitališkos jėgos ir gyvenimo džiaugsmo sklidina kūrėja mirė? Štai šis dalykas išties yra labai labai negražus.

Jos grožis buvo tikras menas, kūryba, gebanti, jei reikia, apversti grožio sampratą aukštyn kojom.

Jūratė buvo kupina ryškaus grožio, gal kiek keistoko pilkumą matyti įpratusiam regėtojui, tačiau ir jis sutiktų, kad jos grožis buvo tikras menas, kūryba, gebanti, jei reikia, apversti grožio sampratą aukštyn kojom. Tarkime, jos kurti papuošalai pirmą kartą pamačius galėjo pasirodyti itin keisti, net nelabai priimtini, ryškūs ir iššaukiantys, pernelyg ekstravagantiški ir net nesuprantami. „Kas čia? Laikrodis?“ – pasakojo į parodą atėjusi jos bičiulė, pasipuošusi Jūratės sukurta apyranke. „Taip. Jis visada rodo laimės laiką“, – priminė J.Rekevičiūtės atsakymą į suglumusiojo klausimą.

Jūratė nekompleksavo, jog jos kūrinių kai kas gali nesuprasti, jos įvaizdį – kai kas net pasmerkti. Ji turėjo drąsos gyventi savo, autentišką gyvenimą ir, greičiausiai, tai yra būtina sąlyga kūrėjui. „Kartą rengiant Hamburge parodą, J.Rekevičiūtė išėjo trumpam į lauką parūkyti, žinoma, kaip visada atrodanti itin ryškiai, dėl ko vietos policija ją išsivežė", – prisiminė į parodą atėjęs režisierius Vytautas Balsys, atkreipęs dėmesį, jog vėliau net pats policijos viršininkas atėjo į parodos atidarymą, o Jūratė ne tik neišsigando, nesipiktino, bet savotiškai didžiavosi įvykiu ir gautu apdovanojimu iš policijos viršininko rankų.

Šioje parodoje eksponuojami naujausi ir, deja, paskutinieji J.Rekevičiūtės darbai, kaip visada ekspresyvūs, drąsus, „rekevičiūtiški“. Šiemet jos sukurtą angelą teko matyti, įkeltą feisbuke, kuriame ji buvo aktyviai bendraujanti. Puikiai atsimenu jos angelą raudonais sparnais. Kažkas tuomet paklausė kas čia? „Aš“ – atsakė Jūratė, nors buvo aišku ir taip, nes angelas turėjo atpažįstamą jos kūno siluetą.

Ar ji jautė? Turbūt taip, nes kūryba yra kažkoks matymas/žingsnis į priekį. Dabar matome ir mes visi, matome, kaip Jūratės grožio angelas apglėbė šią bienalę, jos ir kolegės I.Dargužytės parodą Farmacijos muziejuje, kuriame Jūratė dailininke dirbo dešimt metų ir į kurią susirinkome neišdrįsę ryškiai apsirengti, bet atėjo ne viena jos bičiulė, kūrybos gerbėja, pasipuošusi jos papuošalu – kūriniu, kuris iškart atkreipia dėmesį, nes yra išskirtinis, ryškus, drąsiai „rekevičiūtiškas“. Gražus.