Šių metų rugpjūčio 23-iosios rytas Klaipėdoje išaušo saulėtas, šiltas. Pamenate, prieš 20 metų jis buvo toks pat. Ir mūsų buvo tiek daug, be žodžių, linkėjimų važiavusių viena kryptimi į Baltijos kelią, kur klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas ties Pasvaliu. Mūsų tuomet nevargino nesibaigiančios mašinų spūstys kelyje – Laisvės troškimas buvo svarbesnis!

Noras grįžti po 20 metų ten, kur skriejo Laisvės dvasia, buvo toks didžiulis, kad nevargino jokios kliūtys, norint nuvažiuoti ten, kur prieš 20 metų garsiai skandavome vienintelės savo Tėvynės – Lietuvos – vardą. Tada žinojome, kad nepriklausomybė yra neatsiejama nuo vilties, pasitikėjimo, teisingumo, padorumo, garbingumo.

Tačiau kai šiemet rugpjūčio 23-iosios pusiaudienį susirinkome uostamiesčio Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, kurioje negausi mūsų grupė buvo palaiminta ir susirinkusiųjų palydėta plojimais, buvome nemaloniai nustebinti, nes į ištaigingą autobusą "Neoplan" tesusėdo 18 žmonių: du Lietuvos jūrų kapitonai – Zenonas Kaupas ir Vytautas Rovbutas, skautė, šaulys, Tėvynės sąjungos atstovai, o grupės pagrindą sudarę buvę tremtiniai. Pustuštis neoplanas sekmadienį dardėjo iš Klaipėdos į Šiaurės Lietuvą, o tiksliau, į punktą buvusiame 162-ajame (dabar 41-asis) kilometre.

Iš uostamiesčio savivaldybės apskritai niekas nevažiavo. Organizatoriai mums neįdavė ir Lietuvos trispalvės, o apdalijo popierinėmis vėliavėlėmis, lipdukais, įdavė fakelą, kurį turėjome uždegti.

Kai po kelių valandų atvažiavome į akcijos organizatorių mums nurodytą vietą, pliaupė lietus, dainavo choras, degė aukuras, buvo uždegtas laužas. Atvykusias grupes iš regionų sveikino kartu atvykę savivaldybių merai, vicemerai.

Mes, Klaipėdos miesto grupė, neturėjome tokio lygio politiko. O kai mums reikėjo prisistatyti, ačiū jūrų kapitonui Z.Kaupui, kuris pasakė susirinkusiems gražią ir prasmingą kalbą.

Taip buvo išgelbėta Klaipėdos garbė.

Nežinau, kaip galėjo atsitikti, jog sunkmečiu, apie kurį visi garsiai kalba ir piliečius ragina be atvangos taupyti, organizatoriai nesugebėjo suskaičiuoti norinčiųjų važiuoti ir pasamdyti mažesnį autobusą?

O gal už dardėjusį pustuštį autobusą mokėjo ne savivaldybė? Kodėl organizatoriai nepasirūpino, kad važiuojantieji turėtų Lietuvos trispalvę? Kaip galėjo atsitikti, kad vėliavos buvo bažnyčioje, kai grupę laimino kunigas, o paskui jų tiesiog nebeliko?

Ko gero, viena klaidų buvo išpūstas muilo burbulas, jog šioje grupėje važiuoja rinktinė miesto delegacija. Aš taip buvau patikinta. Žinau, kad buvo norinčiųjų važiuoti į Baltijos kelio 20-metį. Kaip galėjo atsitikti, kad daugeliui atsakyta neigiamai? Tie, kas turėjo priedermę važiuoti ir atstovauti uostamiesčiui, nerado reikalo savęs varginti.

Kaip suprasti, kad miesto vadovai, savivaldybės tarybos nariai ignoravo šią kelionę? Ar tai yra pozicija, ar tiesiog jos neturėjimas? Kita vertus, kur, jeigu ne čia, Baltijos kelyje, turėjo būti Jūreivystės mokyklos kursantai, juk ir jiems nepriklausoma Lietuvos valstybė atvėrė kelią.

Kaip gerai, kad šiandien galiu prisiminti Baltijos kelio jausmą, šildantį visus 20 metų ir kurį tada aprašiau tuomečiame miesto laikraštyje. Galiu tik nusilenkti tiems, kam Baltijos kelias buvo ir yra neatsiejamas nuo teisingesnės, o kartu ir garbingesnės Lietuvos. Tačiau kaip byloja patirtis, dažnam save vadinančiam politiku tai yra sunkiai suvokiami dalykai.