Klysti žmogiška, atleisti dieviška.

Greičiausiai taip save ramina kiekvienas katalikas, žinantis, kad prieš šv. Kalėdas reikia su visais susitaikyti ir atleisti, o prieš šv. Velykas ne tik nusivalyti langus, bet ir pačiam melsti atleidimo.

Taip jau yra nuo senų senovės, nes taip pasakyta Katekizme – bent kartą per metus, geriausiai prieš šv. Velykas, reikia atlikti išpažintį.

Išpažintis kunigui į ausį yra antra po celibato daugiausiai diskusijų kelianti Katalikų bažnyčios dogma, tolinanti žmones nuo tikrųjų tikėjimo tiesų ir netgi paties tikėjimo.

"Jei kunigams leistų tuoktis, o tikintiesiems nereikėtų eiti išpažinties, grįžčiau į savo tėvų bažnyčią", – apgailestauja bičiulis, perėmęs evangelikų tikėjimą.

Iš vaikystės šv.Velykos man asocijuojasi su labai ankstyvu rytu mamos tėviškės bažnytėlėje. Truputį norisi miego, darosi šleikštoka nuo besaikio smilkinimo, skauda keliai nuo įšalusių nekūrentos bažnyčios grindų ir suka pilvą laukiant eilėje prie klausyklos, nes labai baisu.

Baisu nesusipainioti nuo ko pradėti, gerai suskaičiuoti, kada paskutinį kartą buvau išpažinties, o svarbiausia – nepamiršti išvardyti visų savo nuodėmių: neklausiau mamos, apgavau mokytoją, draugei pavydėjau lėlės.

Iš siaubo ar kunigas atleis, nelabai atsimindavau, kiek ir kokių poterių turiu sukalbėti atgailaudama.

Paauglystės maištas neįveikė šeimoje puoselėjamų tradicijų. Mama į mano nepasitenkinimą atsakydavo labai paprastai: "Taip reikia, tokios tradicijos, kaip radome, taip ir paliksime".

Dabar mišios toje pačioje bažnyčioje nebeatrodo tokios ankstyvos, smilkalai nebekelia šleikštulio, o senos bažnytėlės grindys tampa vertybe, nes kažkada jas klojo mano senelis.

Čia labai gerai buvo matyti, kiek nuo vienų Velykų iki kitų užaugo mano dukra, kuri vaikystėje veržėsi velykinėje procesijoje barstyti šakeles ir verkdavo negavusi panešti pagalvėlės su Jėzaus širdimi.

Tačiau tas nemalonus pilvasukis ir spurdanti širdis prisiminus eilę prie klausyklos budina daugybę klausimų, į kuriuos įtikinamo atsakymo iki šiol neradau.

Kam nuodėmes sakyti kunigui, jei Dievas ir taip viską žino?

Kodėl reikia eiti išpažinties, jei po to ir vėl nusidėsi?

Kas bus, jei pasakysiu ne viską?

Ar kunigo suteiktas išrišimas, tai yra nuodėmių atleidimas, svarbesnis už to žmogaus, kurį įskaudinai ir paprašei atleisti?

Jei jau kunigas yra Dievo siųstas advokatas, tai kodėl turiu jam apie savo negerus darbus, mintis ir žodžius kalbėti pro rakto skylutę, o ne susėdus vienam priešais kitą? Gal man trūksta išminties, kad ir vėl nesuklysčiau, gal man norisi paaiškinti aplinkybes, kuriomis aš pasielgiau netinkamai?

Dukra išaugo žydrus bažnytinius apsiaustus ir paaugliškai maištaudama užduoda tuos pačius klausimus, kaip kadaise aš savo mamai.

Atsakau tą patį: "Taip reikia, tokios tradicijos, kaip radome taip paliksime".

O pati suprantu, kad tikroji išpažintis – lyg dvasinė operacija be nuskausminamųjų, – turėtų vykti kitaip. Galbūt tai įmanoma tik atliekant paskutinę išpažintį?

Šiais pasvarstymais nieko nenorėjau įžeisti. O jei kam pasirodys, kad jie puikybės apraiška, – vadinasi, aš nusidėjau.