Rumunų mąstytojas Mircea Eliade knygoje "Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipas ir kartotė" teigia, kad visi reiškiniai pasaulyje yra cikliniai ir sugrįžtantys. J.Mekas savo kūriniais ir biografija tvirtino priešingą teiginį: sugrįžti į Semeniškius (tokius, kokie jie buvo jaunystėje) neįmanoma, dukart į tą pačią upę neįbrisi. Pasak J.Meko, Odisėjas niekada negrįžo namo. Kita vertus, J.Mekas mėgo oksimoronus: sugrįžti fiziškai iš pagrindų neįmanoma, sugrįžti kuriant – visada galima ir net neišvengiama. Iš šios prielaidos kilo daugelis J.Meko poezijos ir kino kūrinių.

Labiausiai šiai temai artimas yra poezijos rinkinys "Semeniškių idilės" ir filmas "Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą" (1972 m.). Būtent nuo "Semeniškių idilių" prasidėjo gal šiek tiek nostalgiška, gal truputį sentimentali, bet mintimis brėžiama buvimo brangiausioje vietoje – Tėvynėje – trajektorija.

Darkart aktualizuojant M.Eliade, Tėvynė – archetipas, nuo kurio niekur nepasislėpsi, jis visada šauks savęsp. Minėtame poezijos rinkinyje, artimame daiktiškiesiems eilėraščiams, lyrinis subjektas grįžta į paliktus gimtuosius Semeniškius.

Sugrįžti į Lietuvą J.Mekas negalėjo ir niekada turbūt negalės ne tik todėl, kad ji nuolat keičiasi, bet ir todėl, kad jos J.Mekas iš tiesų niekada nebuvo palikęs.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurtame filme – vėl prisiminimai, tik šįkart jau fiziniai, todėl skausmingesni, tragiškesni ir gražūs, kupini sugrįžusiojo nuostabos. Kino kūrinyje užfiksuoti kadrai, nufilmuoti poeto pirmojo apsilankymo okupuotoje Lietuvoje metu. Milanas Kundera yra parašęs žymiąją frazę "Vienas kartas nieko nereiškia". J.Meko poeziją, kiną ir trumpus fizinius bei nuolatinį kūrybinį sugrįžimą jungia kartotės aspektas – vienąkart lankyta vieta būtų seniai pamiršta, o daug kartų lankytoji – jau turi reikšmę, pretenduoja į amžinybės statusą. Daugelio J.Meko kūrinių pasakojimai konstruoti pagal kelionės motyvą: J.Mekas nuolat grįždavo, chronologiškai kintant laikui ir erdvei J.Mekas fiksavo tai, ką matė pakeliui. Filmo montažas ir poezijos užrašymas yra dar vienas sugrįžimo lygmuo – suformuojamas pasakojimas iš, regis, padrikų vaizdų. Poetas ir filmų kūrėjas nesiekė sukurti dirbtinės tvarkos, nes gyvenimas yra netvarkingas, pilnas netikėtumų, todėl jam neprimetamas naratyvumas. "Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą" yra visiškai neideologinis kūrinys, nes jame nesiekiama perteikti iš anksto suformuluotų idėjų ar sovietinės Lietuvos vertinimo. J.Mekui svetimos idėjos, o artimos – reakcijos į gyvą aplinką. Tai J.Meko "antiintelektualinių" pažiūrų sąlyga. Sugrįžti į Lietuvą J.Mekas negalėjo ir niekada turbūt negalės ne tik todėl, kad ji nuolat keičiasi, bet ir todėl, kad jos J.Mekas iš tiesų niekada nebuvo palikęs. "Semeniškių idilių" lyrinis subjektas prabyla taip, lyg niekad nebūtų išvykęs iš Lietuvos. Poetas nebuvo nei trečiasis brolis, nei biblinis "sūnus paklydėlis" – jis neišėjo į pasaulį. Kitaip sakant, Semeniškius jis suvokė kaip visą pasaulį, net jei fiziškai teko būti kitur.

Prie buvusių J.Meko namų Brukline, Niujorke auga alyvos, poetas kasdien jas matė. Pasaulio medis pačiame centre. Semeniškiai Niujorke. Toks gyvenimas sakė, kad už vietą, kurią (ne)palikai, esi nuolat atsakingas. Ir ne tik už save joje, bet ir už artimą. Taip Niujorke gausėjo Semeniškių. Pirmaisiais gyvenimo metais patirti įvykiai, artimieji ir aplinka – tai namų, Tėvynės archetipas, kuris visoje J.Meko kūryboje yra turbūt pats universaliausias. J.Mekui nė motais sovietinė kolektyvizacija, nušlavusi Semeniškius nuo žemės paviršiaus. Japonų turistai iki šiol buvusių Semeniškių vietoje ieško J.Meko namo. Jo neradę, išskečia rankas ir medituoja. Sako, kad jaučia J.Meko energiją. Gimtasis vienkiemis poetui jau niekada nebus praeitis, nes jis buvo nuolatinė dabartis. Be šios dabarties nutrūktų ateitis, kuri tęsiasi į begalinį tolį. Bet J.Mekas apie tai negalvojo. Teigė, kad išvis vengia galvoti. Šiais savo tapatybės ir šaknų užmaršties laikais J.Mekas, būdamas tikras egzilas, neišsižadėjęs praeities, įgavo teisę į moralinį ir psichinį vientisumą – tapo žmogumi, galinčiu pasakoti vientisą savo istoriją, jos dirbtinai neracionalizuodamas. J.Mekui svarbiau ne mintis, o empatija, emocijos. Avangardistas ir vėl suteikė progą dar vienam oksimoronui – jo avangardas buvo grįžimas į pradžių pradžią, kurioje išvis nėra laiko, todėl ji nėra praeitis. Modernusis žmogus šią archajinę būseną yra pamiršęs ir nuslopinęs, todėl yra draskomas vidinių prieštaravimų.

Viename interviu J.Mekas sako: "Mokslininkams kartais tikrai pasidaro sunku ir nuobodu. Tada pagalbon eina poezija ir muzika." Nes poezija ir muzika išreiškia tą tikrąjį ir giluminį žinojimą, kuriuo žmogaus protas tiesiog nesinaudoja. Žinojimas, reiškiamas muzika ir poezija, nesiekia valdyti, kurti schemų. Kiekvienas miestas, kuriame apsilankė J.Mekas, lyg Ernesto Hemingway romane "Šventė, kuri visada su tavimi", jam jau buvo šventė, kuri niekada nesibaigs, nes iš jo ir nebuvo išeita. Universalieji Semeniškiai įtraukė visą pasaulį ir dabar jau patį Joną Meką.