Mes provincijose seniai žinojome, kad esame nereikšmingi, tačiau vis tiek nemalonu, kai dar ir atvirai pasityčioja dėl tavo geografinės padėties. Tokia jau ta tradiciškai selektyvi moralė, solidarumas ir atjauta, sklindanti iš parazituojančio centro.

Kai 2016 metais į Seimą išrinko ne tuos, ne vilniečius, kilo erzelis – kaip čia dabar kaimai šalį valdys? Ir visą kadenciją upeliais liejosi pagieža ir piktdžiuga dėl kiekvienos politinės nesėkmės ar kvailystės. Taip ir rašė ant asfalto – "Skvernelis durnelis". Kaipgi ne, juk viską Lietuvoje turi tvarkyti nomenklatūroje įmedėję Vilniaus ponuliai, kuriuos tąsyk balsavusi tauta nubloškė toliau nuo geldos.

Suprantama, daug politinių liapsusų galima nurašyti "ant pandemijos", tačiau net ir statistinio piliečio pasaulėlyje egzistuoja ne tik ji. Žmonės dar trokšta proporcijų, teisingumo, pagaliau ir elementaraus valdžios žmoniškumo.

Dabar jau išrinko tuos, kuriuos reikia, vilniečius, mat visi vylėsi laisvės, tvarumo, kaip nūnai madinga sakyti, ir daugiau nebenorėjo kvailų draudimų.

Ir ką šiandien turime, kokį gėrį? Prie garažų vyrai kas antrą dieną gniaužo bambalį – važiuoti ar ne į tą maršą langų daužyti, ir konstatuoja: jau prie "valstiečių" atrodė, kad blogai, bet tokio "bardako", koks yra prie šitų agrastų, dar tikrai nebuvo.

Suprantama, daug politinių liapsusų galima nurašyti "ant pandemijos", tačiau net ir statistinio piliečio pasaulėlyje egzistuoja ne tik ji. Žmonės dar trokšta proporcijų, teisingumo, pagaliau ir elementaraus valdžios žmoniškumo, kuris jų būčiai taip pat suteiktų daugiau prasmės. Vietoj to jie gauna spjūvį į akiduobę. Ką gi, kaip šauksi, taip ir atsilieps. Nes Lietuva – ne tik moraliai pakrikę biurokratinio Vilniaus intrigantai.