Jos netikėtai susitiko gatvėje: mano mama ir buvusi bendradarbė bei bendravardė Onutė, jau devintus metus gyvenanti JAV. Labai nedidelis jų amžiaus skirtumas. Mano mama ėjo stumdama vaikštynę, o lietuvė iš Amerikos akinamos šypsenos nutviekstu veidu skubėjo gatve. Ir vėliau susitikusios jos, prisimindamos praeitį, glėbesčiavosi ir braukė ašaras.

Onutei į JAV išvykti padėjo laimingas atsitiktinumas: jos tėvas buvo gimęs Amerikoje. Sunkiai klostėsi jos tėvo, įvairiose Lietuvos vietose dirbusio pašte, gyvenimas mūsų šalyje. Tačiau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje 1990 m., Onutei ir jos broliams bei seserims atsivėrė galimybė išvažiuoti. Ilgai svarstė. Tačiau iš Lietuvoje uždirbtos pensijos ji vos galėdavo sudurti galą su galu. Keliems vaikams, gimusiems gausioje šeimoje iki karo pradžios, JAV ambasada iškart suteikė tokią galimybę, kitiems teko luktelėti. Po šešerių metų atvyko Onutės dukra su anūkais. Ir dabar į Lietuvą ji atskrido su anūku.

Kalbėjomės apie gyvenimą čia, Lietuvoje, ir ten, Amerikoje. Tuos skirtumus visi žinome. Tačiau verčiau pamąstykime: kodėl senatvė pas mus ir ten, Vakaruose, yra nepalyginami dalykai?

Kai prieš 9 metus Onutė Amerikoje pildė dokumentus, nurodė ir kokio dydžio pensiją jį gaudavo Lietuvoje. Triženklė litų suma Amerikoje virto tik 80 dolerių. Amerikiečiai, sakė Onutė, nesuprato, ar ji tiek pinigų gaunanti kiekvieną dieną? Kai ji pasakė, kad tokio dydžio pensiją gaudavo kartą per mėnesį, pasiteiravo, ar ji nejuokaujanti? Dabar Onutės socialinė pensija yra apie 850 dolerių per mėnesį, ji gauna ir Lietuvoje sunkiai uždirbtą pensiją. Gyvena socialiniame būste, nedideliame mieste netoli Čikagos. Butą jau pasikeitė trečią kartą. Jos dabartinis būstas: svetainė, būtinai atskiras miegamasis, drabužinė, virtuvė, vonia, tualetas. Vadinamasis vieno miegamojo butas, apie 70 kv. m. Kai ji rinkosi butą, socialiniai darbuotojai tik pasiteiraudavo ar jai patinka? Mašinos ji nevairuoja. Mat netoli gyvena duktė. Kai jai prireikia, duktė ar anūkas ją pavėžėja. Onutė mane iškart pataisė: ji nėra jokia pensininkė, ji yra senjorė, todėl jai, kaip senjorei, susisiekimas traukiniais, metro ir visų rūšių autobusais yra nemokamas. Negana to, iš merijos kas dvi savaites ji nemokamai gauna maisto produktų ir būtiniausių higienos prekių. Tai, sakė Onutė, gauna visi, kuriems iki tinkamo pragyvenimo lygio stinga lėšų. Kam ji leidžia savo pinigus? 169 dolerius kas mėnesį ji moka už vandenį, šiukšlių išgabenimą, elektrą, o valstybė už jos butą dar kas mėnesį moka 870 dolerių. Nevaržydama savęs, sakė Onutė, kiekvieną mėnesį sutaupanti po 350–400 dolerių. Jau porą kartų lankėsi Floridoje, Havajuose. Kelionės nebrangios. Klausiau, o kaip ji nukentėjo nuo krizės? Šiemet jai prie pensijos nebuvo pridėtas nė vienas centas.

Ją, ilgai gyvenusią Klaipėdoje (1954–1961 m. ji dirbo tuomečiame Žuvies konservų fabrike, o vėliau kirpėja), ypač pribloškė vakarais merdintis senamiestis. Ar yra dar dalykų, kurie ją Lietuvoje stebina? Jokių garantijų nei senam, nei jaunam. Valdžioje veidai tie patys, sakė ji.

Nuėjo į parduotuves ir neteko žado. Batai labai brangūs. Ta namų renovavimo karštligė į neviltį varo pensininkus.

Na, argi pensininkams turėtų rūpėti tie dalykai?

Amerikoje žmonės irgi dirba ilgai ir sunkiai. Tačiau tokių "stebuklų", kaip Lietuvoje, kai jaunos mamytės gali ilgai atostogauti, Amerikoje nėra. Tik labai turtinga šalis tai sau gali leisti. Nueina ir pas gydytojus, visi tyrimai – veltui. Onutė tvirtino, kad Lietuvoje patys žmonės kalti, jog medikams neša dovanas ir pinigų. "Nesu net gėlytės nunešusi gydytojui," – pridūrė Onutė.

Beje, prisiminė, kad neseniai jai buvo atliktas vienas tyrimas. Po to ji gavo pranešimą, kad valstybei ta procedūra kainavo 3470 dolerių. Taip valstybė parodė, kaip rūpinasi savo piliete. Kai matai tokį rūpinimąsi, ar gali kilti noras kenkti valstybei? Žinoma, ne!

Ar Onutė norėtų grįžti į Lietuvą? Ne. Ji sakė, kad tokio noro neturi nei duktė, nei anūkai. Klausiau, o kaip turėtų būti su jos paskutiniu noru? "Mano senelis Amerikoje ilsisi. Žemė – ta pati, dangus – tas pats", – taip paprastai aiškino man Onutė. Kur jos namai? Žinoma, Amerikoje. O Tėvynė? Kas gali pakeisti vaikystėje braidytas pievas, nesvarbu, kad ta vaikystė buvo paženklinta sprangiu duonos kąsniu ir baimės kupinomis akimis bėgant nuo tremties.

Onutė turi ir Lietuvos Respublikos pasą. Amerikoje lankė anglų kalbos kursus. Skaito lietuviškus laikraščius, kai kuriuos gauna veltui. Tiesiog šiais metais ją duktė paragino važiuoti į Lietuvą. Ji žiūri į mus ir šypsosi. Niekas nepasakys, kad ji smagiai kopia į aštuntąjį savo amžiaus kalnelį.

O man neduoda ramybės mintis: kada Lietuvoje žmonės, pakėlę didžiausias negandas, patyrę dideles netektis, turės orią senatvę, kurios nė vienas neišvengsime. Aš manau, kad sovietmečiu išmokome dirbti su šūkiais ir puikiai suprantame, kad tai niekuo neįpareigoja. Šūkiai negali priversti žmonių vertinti ir gerbti už darbą.