530 milijonų eurų. Už tokią sumą per keturias dienas buvo parduota gėrimų, maisto ir suvenyrų, švenčiant Didžiosios Britanijos karalienės Elizabethos II buvimo soste deimantinį – 60 metų – jubiliejų.

Tačiau tai buvo Londone. Mes esame Klaipėdoje. Mūsų verslininkams apie tokias sumas kol kas galima tik pasvajoti. Dydžiai ne tie, o ir kitas renginių organizavimo suvokimas. Svarbiausia yra tai, kad jie žino, kaip išvilioti iš lankytojų pinigus.

Praėjusio penktadienio pavakarę eidami Herkaus Manto gatve atkreipėme dėmesį į porą, beviltiškai skrebenančią vieno banko duris. Kai jos po darbo valandų neatsivėrė, jie nuskubėjo į valiutos keityklą, esančią už kampo. Ten taip pat buvo uždaryta. Kita pinigų keitykla – kitapus gatvės. Kai ją parodėme svečiams, vyras ir moteris labai džiaugėsi. Bet jie buvo nei pirmi, nei paskutiniai turistai uostamiestyje, kuriems padėjome.

Tie, kurie nors truputį yra keliavę, puikiausiai žino, jog atsidūrus svetimame mieste, net ir keliolika metrų tampa sunkiai įveikiamu kelio ruožu.

Kas, jeigu ne miesto šeimininkai, privalo pasirūpinti, kad ta kelio dalis būtų lengvesnė?

Suprantama, nuvažiuoti iki "Akropolio" ir ten esančių bankų skyriuose išsikeisti valiutos į lietuviškus litus yra vienas juokas, bet norint iki ten nukakti, reikia tų pačių litų turėti.

Žinoma, apdairūs keliautojai jais apsirūpina iš anksto, tačiau kelionėje, kaip ir gyvenime, esti visaip. Kas tais išsiblaškėliais turėtų pasirūpinti, jei ne svečių laukiantis miestas?

Nėra taip lengva išjudinti gyvenimą senamiestyje, kai dažname lange puikuojasi skelbimas apie patalpų nuomą. Pralošė tie, kurie manė, jog pradėjus važinėti lengviesiems automobiliams, senamiestis atgis. Tie, kurie važiavo, tie ir važiuoja pro senamiestį ten, kur jiems reikia. Senamiestis kaip merdėjo, taip ir merdi. Tik šiek tiek atgyja renginių metu.

O ir renginys, ir mugė dabar jomarku vadinama. Rengėjai turėjo puikių sumanymų, bet, kaip sakė Etnokultūros centro specialistė Valė Jankūnaitė, trūksta pinigų. Štai ir dabar prieš ''Parbėg laivelį" ėjo pas verslininkus prašyti pinigų. Negavo. Jie sakė, anot V.Jankūnaitės, kad moką mokesčius savivaldybei, tad kodėl jie dar turį atskirai festivalį remti?

Ir mudvi šnekame, kad lietuvių kolektyvai festivalyje dalyvavo savo lėšomis, o užsienio svečiams viskas buvo apmokėta.

Nekalbu apie įvairių festivalių reikalingumą, būtinumą ar gebėjimą "pramušti" pinigus. Man rūpi mūsų pačių savivertė. Ar tai rūpi miesto tarybos nariams ir uostamiesčio savivaldybės vadovams? Abejoju. Man regis, pastaruoju laiku laimi tik gebantys "pramušti" pinigus. Tik ar ilgam? Kol taip yra, apie kokybę sunku kalbėti, o juo labiau apie būdus, galinčius pagyvinti senamiesčio gyvenimą.

Tik artėjant rinkimams į Seimą gali šauti mintis triukšmu paįvairinti senamiesčio gyvenimą. Labai linkėčiau tiems, kurie neįsivaizduoja judraus senamiesčio gyvenimo be triukšmo, nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Kopenhagą, Tiubingeną ir patiems įsitikinti, ar ten po dešimtos valandos vakaro gatvėse skamba muzika, ar iki išnaktų organizuojami festivaliai gyvenamuosiuose rajonuose, senamiesčiuose, kur gyvena žmonės.

Ten organizatoriams kažkodėl neateina į galvą mintys triukšmo nepakeliančius gyventojus išprašyti iš savo namų į atokius vienkiemius. Todėl kad niekas negali kėsintis į žmogaus laisvę. Netgi verslas su politikos priemaiša.

Tie patys Tiubingeno gyventojai, kai senamiestyje organizuojamos šventės, iš savo butų fachverkiniuose namuose pasklinda į senamiesčio kavines ir ten palieka pinigus vakarodami prie vyno taurės ar puodelio kavos.

Labai būtų žavu ką nors panašaus matyti ir Klaipėdoje. Ko trūksta senamiesčio kavinėms? Pagarbos lankytojams, inteligentiškumo, kad atėjusieji pamirštų savo rūpesčius. Galbūt tuomet jie apmokės ir gerokai didesnes sąskaitas. Pats laikas būtų pamiršti tai, su kuo atsisveikinome prieš 22 metus.