Po „Kauno dienos“ rašinio apie siuntų atsiėmimo niuansus Lietuvos pašte, redakciją pasiekė daugybė skambučių. Skambinę vyresnio amžiaus žmonės skundėsi taip ir negavę Kalėdoms jiems siųstų sveikinimų, laiškų, pasakojo apie jiems sudėtingą naują siuntų atsiėmimo tvarką.

„Į tokias situacijas, kurias aprašėte rašinyje „Lietuvos paštas verčia ieškoti alternatyvų“, pateko ir mano pažįstamos. Bet štai kas nutiko su mano siunta. Mano sūnūs su šeimomis gyvena JAV. 2021 m. gruodžio 6 d. iš Ilinojaus valstijos Dumoulino gyvenvietės marti išsiuntė man savo rankų darbo Kalėdų dovanėlę – du labai plono šilko šalikėlius, beretę ir atviruką. Siuntos svoris – 0,285 g. Gruodžio 22 d. siunta jau buvo Vilniuje, Metalo g. 5, logistikos centre.

Galiausiai atsiėmiau dovaną ir verkdama parėjau namo. Parašiau vaikams ir pasakiau, kad daugiau nieko nesiųstų.

Bet aš apie tai nieko nežinojau. Vaikai paskambino pasveikinti per Kalėdas ir tada sužinojau apie dovanėlę. Vėliau elektroniniu paštu jie atsiuntė siuntos išsiuntimo kvito kopiją. Ten buvo siuntos numeris, užrašas "dovana mamai" ir įkainis – 32 JAV doleriai.

Pagal siuntos numerį ėmiau ieškoti man skirtos dovanos Lietuvos pašte. Gavau atsakymą, kad ji yra logistikos centre Vilniuje. Tai kodėl paštas neatvežė jos į mano 42-ąjį pašto skyrių Kaune? Visada gaudavau pranešimą į pašto dėžutę, nueidavau į pašto skyrių su pasu ir atsiimdavau dovanėles.

Tačiau šį kartą prasidėjo nervų tampymas. Rašiau laiškus info@post.lt. Gaudavau autoatsakiklio atsakymus, kad pristatysime, kad mes jauni, dar mokomės. Palinkėdavau jiems sėkmės darbuose ir laukiau. Bet žinau, jei per mėnesį neatsiimsiu, dovaną išsiųs atgal.

Vėl rašau Lietuvos paštui. Pasiūliau, jei neaišku, kas ten yra, tegul atplėšia ir pažiūri, aš nepyksiu. Gal po kokio septinto laiško parašė, kad reikia kompiuteriu pildyti deklaraciją.

Na ir prasidėjo. Sistema niekaip neleido man jos užpildyti. Po kelių valandų sėdėjimo prie kompiuterio pagaliau pavyko. Tada gavau laišką, kad reikia sumokėti tris eurus, nors siuntėjas viską apmokėjo.

Aš e.banku nesinaudoju, man beveik 76 metai. Bijau, kad telefoniniai sukčiai neišviliotų paskutinių pinigėlių, kuriuos saugau laidotuvėms. Pernai birželį palaidojau savo vyrą, likau visai viena. Dėl pandemijos net vaikai negalėjo atvykti į laidotuves. Labai buvo skaudu, kad net Kalėdų dovanėlė šitaip ilgai keliauja.

Paprašiau dukterėčios, ji pervedė tuos 3 eurus muitinei. Pagaliau gavau pranešimą, kad siunta jau Kaune, 42-ajame pašto skyriuje. Buvo sausio 25 d. Negana to, parašė, kad atsiimti siuntą turiu iki sausio 26 d., nes kitaip išsiųs atgal. Tai gerai, kad niekur nebuvau išvykusi. O jei aš būčiau ligoninėje ar kur pas gimines, kurie gyvena už 120 km?

Galiausiai atsiėmiau dovaną ir verkdama parėjau namo. Parašiau vaikams ir pasakiau, kad daugiau nieko nesiųstų. Nuo Kalėdų iki sausio 26 d. man tampė nervus. Juk senatvėje padidėja jautrumas, o ir sveikata – vis silpnyn. Sėdžiu ir galvoju apie tuos senukus, kurie gyvena kaime arba kad ir mieste, bet neturi kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, neturi už ką net laikraštį prenumeruoti, prastai girdi ir mato, visą gyvenimą dirbę ir mokesčius mokėję, tačiau nenusipelnę kitokio aptarnavimo net iš savo tėvynės Lietuvos pašto?

Mano karta yra pokario vaikai. Okupacijos metais dirbome įstaigose, laisvalaikį leidome ne Turkijoje ar Ispanijoje, o savo kolektyviniuose sodeliuose. Dirbome, auginome daržoves ir vaisius savo šeimoms, nes atlyginimai buvo maži ir parduotuvėse nieko gero nebuvo.

Niekaip nesuprantu, nejaugi neįmanoma palengvinti senam žmogui siuntos atsiėmimo tvarkos? Nejaugi mielos Kalėdų smulkmenos, kuri praskaidrintų vienatvę, turi laukti mėnesį ir patirti šitiek nepatogumų, kad atsiimtum tai kas tau priklauso?“ – Lietuvos pašto darbu piktinosi pensininkė Birutė iš Kauno.

„Aš taip ir nesulaukiau draugės sveikinimo ir laiško iš Amerikos. Net nežinau, ar verta ieškoti. Gal būčiau nieko ir nesužinojusi, bet kartais su drauge susiskambiname. Kai po Kalėdų sulaukiau jos skambučio, draugė pasiteiravo apie laišką. Pasakiau, kad nieko nesulaukiau. Paskaičiavome, kad nuo išsiuntimo jau buvo praėjęs ne mažiau kaip mėnuo.

Visada labai laukiu jos laiškų. Jau buvau praradusi viltį, kad jos laiškas atsiras, bet po jūsų rašinio supratau, kad gal dar ne viskas prarasta. Supratau, kad procesai Lietuvos pašte užtrunka labai ilgai. Ar tikrai taip turėtų būti? Ar tikrai Kalėdų sveikinimus ir laiškus turėtume skaityti vasario mėnesį?

Aš kantri, nors ir labai pavėluotai, dar viliuosi sulaukti draugės laiško“, – vylėsi pensininkė Genovaitė.