Karštas telefonas

Tegul atleidžia darbuotojus

Klaipėdos viešoji biblioteka dėl lėšų stygiaus mėnesiui uždarė keturis savo filialus. Nesąžininga, kai taip taupoma skaitytojų sąskaita. Siūlyčiau geriau atleisti kai kuriuos bibliotekos darbuotojus. Dabar dažnai jos sėdi po kelias viename kabinete, iš neturėjimo ką veikti žaidžia kompiuteriu įvairius žaidimus.

Zigmas

Pasiūlymai apsaugotų nuo klaidų

Perskaitęs V.Spurytės straipsnį "Areną supa nauji pasiūlymai" ("Klaipėda", 2010 04 26), noriu pasidalyti savo mintimis. Gal tegul žmonės patys siunčia įvairius pasiūlymus, kaip išspręsti patogesnio perėjimo per Taikos pr. problemą. Tai padėtų išvengti grubių klaidų, kaip nutiko su gremėzdišku pėsčiųjų tiltu per geležinkelį.

Vytautas

Dėl aplaidumo kenčia vaikai

Manau, jog straipsnyje "Vaikai liko be pieno" ("Klaipėda", 2010 04 21) žurnalistė Virginija Spurytė dar per švelniai parašė apie šią situaciją. Kur matyta, kad mūsų pradinukai ir darželinukai neturi galimybės nemokamai kasdien gerti pieno ir valgyti vaisių, nes mokyklų ir darželių vadovams esą reikia atlikti didelį biurokratinį darbą. Gali suprasti, kai kokia nors privati įstaiga ko nors negali, bet čia gi valstybinės, mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos. Savivaldybės atstovai irgi skėsčioja rankomis, jog nieko čia lyg ir baisaus. Gerbiama Alina Velykienė tik replikavo, kad niekas nenori rūpintis vaikais. Bet gal tarybos narei privalu daugiau negu replikuoti? Ji turi teisę ir kreiptis su paklausimu, ir pareikalauti iš atsakingų asmenų. O labiausiai pribloškia tai, kad tik vienintelė Klaipėda neapiformino šių dalykų. Vadinasi, Kretinga gali, kokie Gumbakiai gali, o mes – ne. Jei jau taip tie mūsų valdininkai "išpendėjo", gal reikia rasti jiems pamainą? Vyksta visokios reformos, tai labai gera dirva jiems išvaikyti.

Darželinuko senelis

Detektyvas dėl batų

Vienoje avalynės parduotuvėje nusižiūrėjau batus. Ant jų dėžės buvo užrašytas gamintojų firmos pavadinimas. Bet kadangi nesu prekybininkas, jis man nieko nesakė. Salėje buvusios darbuotojos paklausiau, iš kokios valstybės šie batai atkeliavo. O ji man – negaliu atsakyti. Pasiėmiau reklaminį lankstinuką, žiūriu, nurodytas kokybės telefonas. Pamaniau, tuoj pat ir išspręsime problemą. Paskambinu tuo telefonu, paaiškinu, koks reikalas. Įsivaizdavau, kad darbuotoja bemat prisės prie kompiuterio, įves paieškoje firmos pavadinimą ir iškart pasakys, kur tie batai yra "gimę". Tačiau dama pasakė, kad mane informuos per dvi paras. Stoviu parduotuvėje, noriu pirkti batus, o man štai taip pareiškia – per dvi paras. O po to prasideda – koks vardas, pavardė, iš kokio miesto, koks adresas ir taip toliau. Mano galva, toks aptarnavimas vertas pajuokos. Kompiuterių laikais reikia dviejų parų, kad pagal firmos pavadinimą nustatytų gamintoją. Taip ir neišdrįsau tų batų pirkti. Manau, jog pirkėjui informacija, kur pagaminta avalynė, nėra perteklinė. Juk batai perkami ne vienai dienai. Gal jie buvo pagaminti kur nors karštuose kraštuose, kurie lietaus nemato, ir skirti tik sausu paviršiumi vaikščioti. Jau turiu tokios patirties – įsigijau puikius gražius batus, o kai palijo, padas tapo kaip kempinė.

Liudvikas