Būtent jis Smolnyje vykusiame sovietų suvažiavime erzino „už derybas dėl taikaus krizės sureguliavimo“ pasisakančius menševikus (bei dalį eserų) ir būtent po jo demaršo šie neapsikentę nusprendė palikti susirinkimą. Iljičius tą vakarą, pasak eksperto Roberto Johno Service’o (1947), labiau ėmėsi ne pagrindinio vaidmens atlikėjo, o užkulisiuose tūnančio režisieriaus ir prodiuserio vaidmens.
Iš pradžių, įkūrus vadinamąjį Sovnarkomą (Liaudies komisarų sovietą), Levui Davidovičiui atiteko užsienio reikalus kuruojančio komisaro postas, tačiau galiausiai jis po garbės reputacijai neteikiančios 1918 m. kovo 3 d. taikos sutarties su vokiečiais sudarymo nusprendė pasitraukti iš šių pareigų bei tapti karinių ir laivyno reikalų komisaru.
Pasakojama, kad per 1917–1922 m. skerdynes Levas Davidovičius dažnai keliaudavo po Rusijos žemes šarvuotu traukiniu bei Sovnarkomo šalininkams rėždavo ugningas kalbas, o ir idėjos integruoti į Raudonąją armiją caro kariuomenės karininkus (paimant jų artimuosius įkaitais) bei įkurti bėgančius saviškius šaudančius būrius taip pat buvusios jo.
Vladimirui Iljičiui mirus, Levas Davidovičius nesugebėjo atvykti į sėbro laidotuves (jis gydėsi Suchumyje, o Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) Levui atsiuntė „patikinimą“, kad jam nėra jokios būtinybės grįžti), o po Vovos susitikimo su protėviais prasidėjo lėtas, bet užtikrintas semito intelektualo karjeros smukimas. Kremliaus koridoriuose vis labiau augo Josifo Visarionovičiaus įtakа, tad nemažai buvusių bendražygių ėmė nusigręžti nuo Levo Davidovičiaus.
1925 m. sausį Levas buvo išspirtas iš kariuomenės bei laivyno reikalais besirūpinančio komisaro posto, o vėliau, praėjus trejiems metams (1928 m. sausį), dar ir išsiųstas į Kazachstaną.
1929 m. valdantysis režimas Levą Davidovičių kartu su žmona Natalija Ivanovna Sedova (1882–1962) bei sūnumi Levu Lvovičium (1906–1938) visam laikui ištrėmė iš Sovietų Sąjungos, tad iki pat 1937-ųjų jam teko paklajoti po pasaulį.
Jis pagyveno Turkijoje, Prancūzijoje ir Norvegijoje, tačiau nė vienoje šių valstybių jam nepavyko ilgiau įsitvirtinti, mat šių kraštų funkcionieriai bei politikai neretai į Levą žiūrėdavo kaip į potencialų kenkėją. Jie siekė jį kontroliuoti, tad santykiai tarp atvykėlio ir šių kraštų valdančiųjų labai greitai pašlydavo.
1937 m. Levas Davidovičius ir Natalija Ivanovna galiausiai atvyko į Meksiką (juos iškilmingai pasitiko pats prezidentas Lazaro Cardenas del Rio (1895–1970) bei apsigyveno žymių menininkų Magdalenos Carmen Fridos Kahlo y Calderon (1907–1954) bei jos sutuoktinio Diego Riveros (1886–1957) namuose. Jaunoji menininkė senąjį revoliucionierių dievino ir padovanojo jam savo pačios nutapytą autoportretą (spėjama, kad tarp jų būta romano), tačiau jau 1939 m. porelė išsiskyrė, tad Levas Davidovičius su šeima turėjo susirasti kitą būstą.
Levas Davidovičius buvo išstumtas iš SSRS, tačiau jam vis dar pavyko išlikti labai populiariu ir žinomu asmeniu, tačiau Josiaus režimą kritikuojančių straipsnių ir knygų apie praeitį kūrimas bei pasirodymai priešais filmavimo kameras buvo bemaž viskas, ką Levas galėjo nuveikti.
Jo vyresnioji dukra Zinaida (1901–1933) jau buvo nusižudžiusi ir palikusi sūnų Vselovodą Platonovičių Estebaną Volkovą (1926–2023), vyresnysis sūnus miręs (veikiausiai ne be SSRS liaudies vidaus reikalų komisariato agentų pagalbos), o jaunėlis Sergejus (1908–1937) ir pirmoji žmona Aleksandra (1872–1938) sunaikinti per SSRS valymus.
1940 m. gegužės 24 d. ginkluoti SSRS vidaus liaudies reikalų komisariato smogikai, padedami vietinių bendrininkų, apšaudė naujuosius Levo Davidovičiaus namus, tačiau jis su šeima šį pasikėsinimą išgyveno.
Revoliucionieriaus vila buvo itin saugoma ir patekti į ją galėdavo anaiptol ne kiekvienas, tačiau net ir stipriausios tvirtovės visada turi silpnųjų vietų.
Sylvia Ageloff (1909–1995) buvo jauna moteris, dirbanti Levo Davidovičiaus sekretore bei kurjere.
Sylvia nebuvo išvaizdi, tačiau 1938 m. Paryžiuje jai pavyko užmegzti romaną su jaunesniu vyru, kuris iš pradžių jai prisistatė esąs belgas Jacques’as Mornardas, tačiau vėliau „prisipažino“ melavęs ir pareiškė esąs kanadietis Frankas Jacsonas.
Jaunasis gerbėjas neretai atveždavo Sylvią į darbovietę, tad ilgainiui jam pavyko įsiprašyti įleidžiamam į saugomą teritoriją.
Vieną dieną jaunuolis sode „atsitiktinai“ užklupo Levą Davidovičių ir pareiškė šeimininkui esantis aistringas jo marksizmo interpretacijų šalininkas. Jis netgi patikino senąjį revoliucionierių kuriąs jo idėjas šlovinantį tekstą bei pareiškė norįs, kad Levas Davidovičius jo kūrinį peržiūrėtų.
1940 m. rugpjūčio 20 d. jaunuolis atnešė Levui straipsnio kopiją ir jie kartu nuėjo į revoliucionieriaus kabinetą. Levas palinko prie teksto ir tada jaunasis lankytojas smogė šeimininkui į pakaušį ledo kirtikliu.
Riksmus išgirdę apsaugininkai puolė į kabinetą ir sumušė žudiką, o į ligoninę išvežtas Levas Davidovičius kitą dieną mirė.
Vėliau paaiškėjo, kad tikroji užpuoliko pavardė – Jaime Ramonas Mercaderas del Rio (1913–1978). Jis buvo kubietės ir ispano sūnus. Marksistuojančios motinos užaugintas jaunuolis perėmė gimdytojos politines pažiūras, o galiausiai jį užverbavo sovietų slaptosios tarnybos.
Naujausi komentarai