Tačiau tereikia pasidomėti atidžiau, ir panašumai žvelgiant abiem kryptimis atrodo sukrečiantys.

Pradėkim nuo vergovės. Europoje ji buvo panaikinta maždaug tuo pat metu, kaip ir Jungtinėse Valstijose. Valakijoje, kuri dabar yra dalis šiuolaikinės Rumunijos, prekyba vergais čigonais (dabar dažniau vadinamais romais) baigėsi tik 1856 metais. Rusijos imperijoje baudžiauninkai buvo išlaisvinti 1861-aisiais. Jungtinėse Valstijose konstitucijos 13-oji pataisa panaikino vergovę 1865 metais.

XVI amžiaus viduryje, maždaug tuo pačiu metu, kai europiečiai naujakuriai atnešė vergovę į Šiaurės Ameriką, publicistas, žinomas kaip Mykolas Lietuvis, rašė, kaip totoriai kastruodavo vergus, „nupjaudavo jiems ausis ir šnerves, žymėdavo skruostus ir kaktas įkaitinta geležimi, dieną versdavo dirbti sukaustytus grandinėmis ir pančiais, o naktį – uždarydavo į kalėjimus“. Jų maistas būdavo kirmėlėta pašvinkusi mėsa. Na, o jaunos vergės būdavo laikomos jų šeimininkų „gašliems malonumams“.

Vergovės palikimas tebėra gausus: pavyzdžiui, daugumos latvių ir estų pavardžių menka įvairovė kyla iš XIX amžiaus pradžios, kai baudžiauninkams pagaliau buvo leista rinktis vardus. Romų – teoriškai laisvų, bet praktiškai visuomet užimdavusių žemesnę ekonominę, socialinę ir politinę padėtį – patiriami sunkumai atkartoja juodaodžių amerikiečių patirtį.

Panašumų galima įžvelgti ir Amerikos autochtonų žudynės per „indėnų karus“, vykusius nuo XIX amžiaus vidurio iki to šimtmečio pabaigos. XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Rusijos imperija vykdė genocidą Čerkesijoje, iš kurios šimtai tūkstančių žmonių pabėgo dėl teroro ir marinimo badu. Išlikusiųjų palikuoniai tebegyvena Sirijoje ir kitose buvusiose Osmanų imperijos dalyse. Šios tautos didžiausia nesėkmė – kad genocidą ji patyrė prieš atsirandant modernioms komunikacijos priemonėms, nuo likusio pasaulio daugiausiai atskirtame regione. Čerkesų likimas buvo beveik niekam nežinomas, kol Oliveris Bullough atgaivino jų istoriją 2011 metais išleistoje savo knygoje „Tebūnie mūsų šlovė didi“ (Let our Fame be Great).

Šį mėnesį estai, latviai ir lietuviai, taip pat lenkai, rumunai ir ukrainiečiai mini sovietinių trėmimų metines. Žmonės būdavo išplėšiami iš savo tėvynės ir pavergiami, tik jie gabenti gyvuliniais vagonais, o ne Atlanto vandenynu plaukiojusiais laivais. Tačiau badas, troškulys, siaubas ir pažeminimas – bei aukų skaičius – atrodo itin panašus.

Žinoma, didžiausią skirtumą lėmė Rusija – joje vergovę palaikė ne užjūrio viešpačiai, o pačios šalies valdytojai. Kaip 2011 metais savo revoliucingoje knygoje „Vidaus kolonizacija. Rusijos imperijos patirtis“ (Internal Colonization: Russia’s Imperial Experience) atkreipė dėmesį Aleksandras Etkindas, vietos valdytojai išsiskyrė iš kitų, nes savo valstybėje jie elgėsi panašiai, kaip kitų šalių galingieji tvarkėsi savo užjūrio valdose. Beatodairišką gamtinių išteklių naudojimą (kailių ir medienos – valdant Romanovams, mineralinių žaliavų – atėjus sovietams) papildė beširdiškas abejingumas daugumai kitų į šį procesą įtrauktų žmonių. Trumpai tariant, Rusija buvo ir imperializmo vykdytoja, ir jo auka.

Paskatintos įniršio, išprovokuoto Amerikos policijos brutalaus elgesio atvejų, daugelis Vakarų šalių pradeda kelti platesnius klausimus apie savo istoriją. Šie klausimai yra sunkūs – viena vertus, jie iškelia kompensacijų už įvykdytus nusikaltimus temą, o kita vertus, jie yra pavėluoti. Jie pabrėžia, kaip iškraipytai ir fragmentiškai prisimenama praeitis.

Kad ir būdamos tolimos šiems reikalams, Rusijos ir sovietų imperializmo aukos dėl tokių klausimų turėtų džiūgauti – jų diena irgi kada nors ateis.