Gėda prieš tą niekuo dėtą vaiką, ne mažiau gėda prieš popiežių, kuris kaip tik siekia pabrėžti visų rasių ir tautų lygybę. Prieš popiežių, kuris jautrus bet kokioms rasizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Gėda prieš Šventąjį Tėvą, kuris skleidžia meilę artimui ir kupinas savyje tiek pakantumo, kad viešai broliaujasi ir su žydų rabinu, ir su musulmonų mula.

Ar galima buvo įsivaizduoti, kad taip elgsis gyventojai šalies, kuri jau 28 metai išsivadavusi iš sovietų jungo, ir jau dvylika metų esančios ES.

Visą laiką galvojau, kad mes esame tauta, kurioje vyrauja krikščioniškosios vertybės. Deja, tarp mūsų yra daug daugiau, negu norėtųsi, demagogų ir veidmainių.

Jeigu būtume tikri, nuoširdūs katalikai, atsimintume apaštalo Pauliaus žodžius iš Šventojo Rašto: "nebėra nei žydo, nei graiko, nei romiečio", visi esame broliai ir seserys Kristuje. Bet panašu, kad ne visi mes, katalikai, skaitėme Šventąjį Raštą. O dar mažiau mūsų supratome ir vadovaujamės jo skelbtomis tiesiomis, viena jų – Kristaus žodžiai apie tai, kad "kas įskaudins nors vieną tų mažutėlių, įskaudins ir jį patį".

Pagaliau, jeigu mes kalbame apie tamsiaodę mergaitę, tai ji, mano nuomone, yra mūsų tautos dukra labiau nei grynakraujais save vadinantys lietuviai, kurie iškeliavo iš Lietuvos ir net nebeketina grįžti. Nes toji mergaitė ir jos šeima, nesvarbu, kokios rasės jos tėtis, bent jau kol kas planuoja gyventi Lietuvoje, taigi jie integruojasi į mūsų beišsivažinėjančią tautą, o ne atvirkščiai.

Jokiu būdu nesmerkiu tų, kurie paliko Lietuvą neradę čia savo vietos ar išvažiavo dėl sotesnio kąsnio. Kas aš toks, kad juos smerkčiau. Tačiau labai keista, kad rasinį ir tautinį nepakantumą demonstruoja būtent svečiose šalyse atsidūrę mūsų tautiečiai.

Toji diskusija dėl tamsiaodės mergaitės įgavo ne tik apgailėtinų, bet ir juokingų bruožų. Todėl užbaigsiu anekdotu.

Taigi, kažkada kažkurį popiežių (ne dabartinį, o abstraktų personažą) ištiko koma, bet gydytojai vargais ne galais jį išgelbėjo.

Tuomet apspito jį būrys kardinolų ir puolė klausinėti: "Buvai ištiktas komos, vadinasi, matei mūsų Viešpatį. Na ir kaip, ar jis nors truputį panašus į tokį, kokį mes jį įsivaizduojame?"

"Na, – atsakė popiežius, pradėkime nuo to, kad ji – juodaodė..."

Taip, tai anekdotas. Bet įsigilinus – labai išmintingas ir pamokantis. Nes nesvarbu, kad pasaulyje yra daugybė skirtingų kultūrų, įvairių rasių ir odos spalvos žmonių, įvairių religijų.

Bet pasaulis yra vienas, todėl ir yra viena Dievo tauta, ir Dievas yra vienas, tik pavadintas daugeliu vardų.