Adventas – baltas ir šaltas – baigiasi. Tarsi paleista sniego gniūžtė dūžta piliečių viltys. Paskelbta įnirtinga kova su didelėmis maisto produktų kainomis subliūško it muilo burbulas. Turbūt mainais į tai piliečiams įbrukta Seimo narių malonė: sumažintas akcizas alkoholiui. Ne būtiniausiems maisto produktams, o alkoholiui, kuris vieniems yra nuodas, o kitiems, ko gero, prabangos prekė. Ir jau visai nesvarbu, ar šalies vadovė vetuos šį įstatymą. Svarbu štai kas: kaip reikia neapkęsti savų piliečių, kad galėtum jiems pasiūlyti galimybę nelikti oriems? Visa tai tarsi vienu brūkšniu perbraukia virkavimus apie taupų biudžetą, pensininkų, neįgaliųjų laukiamus nubrauktų, teisėtai gautų išmokų grąžinimą. Bent iš dalies. Sakytumei, jog Maltos ordino savanorių dalijamos sriubos lėkštės gali pasotinti visus bedalius. Tam tikrai mūsų tautiečių grupei pastarosios akcijos yra ne kas kita, o egzotika: jie žino, kad lėkštė sriubos geriausiu atveju tik numarina kirminą, bet nepasotina kūno, neišlaisvina dvasios. Žeminanti išmalda. Norite taip gyventi? Aš – ne.

Anądien nuėjau į vieną prekybos centrą. Vežimėlyje prikrauta nukainotų vaisių ir daržovių. Paimu supakuotus pomidorus. Trys minkštutėliai, o iš ketvirto sultys bėga. Paimu kitą pakuotę. Tas pats. Normalioje Vakarų valstybėje parduotuvės vadovai tiesiog nedrįstų apgedusių, apipuvusių maisto produktų ketinti parduoti. Vakaruose kažkodėl kontrolierių užtenka. Jie visada atsiranda, kai jų niekas nelaukia.

Lietuvoje kontrolierių, regis, irgi pakanka. Bet kas iš to: arba jiems draudžiama matyti nekokybiškus maisto produktus, arba dėl kažkokių priežasčių jie tiesiog yra priversti užsimerkti. Ir ne pilietiškumo čia reikia, o elementaraus padorumo. Juk tie, nuo kurių nurodymų priklauso, jog nekokybiškos prekės atsiranda salėje, patys tokių maisto produktų ne tik nepirktų, bet ir veltui neimtų. Iš meilės sau. O artimui?

Kol valdžios vyrai nerišliai pasakoja apie valstybės kėlimąsi iš sunkmečio, kažkodėl neatsiranda šviesuolių, kurie tiesiog bandytų ramiai, suprantamai kalbėti su piliečiais svarbiausiomis nūdienos temomis. Be jokio išankstinio nusistatymo. Tiesiog kaip lygiaverčiai žmonės.

Man atrodo, kad šitoje nelengvoje situacijoje dvasininkų kalba turėtų būti labai įtaigi. Kada, jei ne tautai sunkiausiu metu, ramybe ir pasitikėjimu dvelkiantis dvasininkų žodis turi būti stipriausia atrama.

Ketvirtojo advento sekmadienio išvakarėse viena Vokietijos televizija jau ne pirmus metus rengia labdaros akciją "Širdis vaikams". Šiemet joje ketina dalyvauti Didžiosios Britanijos princas Haris, Anglijos karalienės Elžbietos, kuri su vyru prieš keletą metų lankėsi ir Lietuvoje, anūkas. Adventas Vokietijoje yra garsus ne tik kalėdinėmis mugėmis, bet ir daugybe labdaros projektų. Gal dėl to, kad vokiečiai yra patyrę nemenkų sukrėtimų, organizuojamos labdaros akcijos nėra pompastiškos. Principas yra labai paprastas: gyveni pats ir leisk gyventi kitiems. Kodėl pas mus taip dažnai šis elementarus principas yra tiesiog ignoruojamas?

Kita vertus, padėti vaikams, matyt, nesunku dar ir dėl to, jog vaikai buvome visi. Tačiau seni ir neįgalūs žmonės daliai visuomenės yra tiesiog neatrasta žemė. Gal dėl to šių žmonių gyvenimo būdo nesuvokimas lemia ir teikiamą paramą? Dažniau jiems reikia supratimo ir atjautos. Ar matėte šiuo laiku einančius gatvėmis ar besiropščiančius į autobusus senus ar neįgalius žmones? Jų beveik nėra. Šaligatviai – tarsi čiuožyklos, o autobusų vairuotojai, regis, net neįsivaizduoja, jog jie kada nors pasens. Štai jums ir atsakymas dėl tos artimo meilės.

Didžiosios Britanijos karalienės anūkas, matyt, galėtų ir nevažiuoti į tą labdaros akciją. Nepaneigsite, kad jis priklauso tikrai aukštuomenei, lietuviškai kalbant, elitui. Būtent iš šios grupės žmonių visuomenė laukia dosnios širdies ir nesumeluotos meilės artimui, kuri, kaip dovana Gyvenimui, atsinešama iš namų, šeimos.