Etatinio mokytojų apmokėjimo idėja turi savito žavesio, nes bandoma iš karto nušauti tris kiškius. Pirma, bandoma smogti iš pagrindų ir sunaikinti nuo seno puoselėtą pusvelčiui dirbančio mokytojo įvaizdį, prie kurio sukūrimo prisidėjo švietimo profsąjungos. Kita vertus, mokytojų atlyginimų klausimas yra seniai tapęs politinės kovos įrankiu, kuriam sėkmingai pateikiamas kontrargumentas – ugdymo kokybė. Dėl to reikalingas sprendimas, kuris suderintų aukštus ugdymo kokybės siekius su konkurencingais atlyginimais ir padėtų tašką užsitęsusioms diskusijoms.

Antras, toliau diegiami rinkos ekonomikos principai mokykloje, ugdomosios veiklos efektyvumo didinimas naudojant finansinius svertus ir konkurencijos tarp mokytojų skatinimas. Čia verta stabtelėti ir atsiversti Ernesto Gelnerio knygą "Tautos ir nacionalizmas" bei išgirsti ten išsakytą mintį: "Kai kurie labai iškilūs dėstytojai ir tyrinėtojai gal ir gali būti vieninteliai ir nepakeičiami, bet vidutinis profesorius ir mokytojas gali būti pakeistas kuo nors kitu iš už dėstomos profesijos ribų kuo lengviausiai ir dažnai mažai ką, jeigu iš viso ką nors, prarandant". Vadinasi, verta užduoti paprastą, bet svarbų klausimą, ar standartizuotam bendrajam išsilavinimui reikalingi aukštos kvalifikacijos mokytojai, kuriuos turi išugdyti ir privilioti konkurencinė aplinka? Dar vienas pastebėjimas, kaip dirbti jaunam gabiam mokytojui, jei nuolatos bandoma supriešinti standartizuotą ugdymą su kūrybiškumu ir gyvenimu? Tokios diskusijos sudaro įspūdį, kad padangų montavimas neturi nieko bendra su labai konkrečiais techniniais reikalavimais. Situacijos dramatizmas slypi tame, kad jaunas  ir patirtį turintis mokytojai pradeda konkuruoti dėl didesnio atlyginimo neturėdami aiškių veiklos taisyklių arba jos nuolat yra kritikuojamos ar peržiūrimos.

Vertybių ugdymas yra sudėtingas kultūrinis procesas, kurio neįmanoma sudėti nei į 800 ar 1000 darbo valandų per metus.

Trečias, atkurti ar sukurti mokytojo profesijos prestižą. Siūlau mesti į šalį dokumentus apie etatinį mokytojų darbo apmokėjimą ir pasižiūrėti filmą "Moters kvapas" ("Scent of a women", 1992). Kviečiu įdėmiai paklausyti leitenanto Frenko kalbos (aktorius Al Pacinas), kuri skamba filmo pabaigoje. Ši kalba atkreipia dėmesį į vieną svarbų dalyką, kurį pamiršome visose diskusijose apie ugdymo kokybę, – vertybes. Ką reiškia XXI a. klausyti sąžinės balso, vadovautis garbės ir orumo principais bei ginti savo įsitikinimus? Dėl to Al Pacinas ir gavo "Oskarą" kaip geriausias 1993 m. aktorius, nes įtaigiai atsakė į šį klausimą.

Jei šis filmas neįtikina, pažiūrėkime kitą – "Ratai" ("Cars", 2006). Kas Žaibą Makvyną išmoko sudėtingiausių sportinio vairavimo paslapčių ir džiaugtis gyvenimu? Surūdijęs vilkikas Brolis, sunkią traumą patyręs lenktynininkas Hornetas Hadsonas ir kajera nusivylusi Poršė. Kad ir kokie būtų pagrindinių herojų gyvenimų posūkiai, tačiau jie lieka ištikimi bendražmogiškoms vertybėms, kurios nėra išmatuojamos šlovingomis pergalėmis. Ar Žaibo Makvyno tobulėjimą Radiatoriškėse galima išmatuoti valandomis?

Nepatinka tokia ugdymoji veikla, pasižiūrėkime animacinį filmą "Kung Fu Panda"(2008) ir pabandykime atsakyti į klausimą, kaip panda Po nugali savo svarbiausią priešininką Tai Lungą. Atsakymas slypi ne meistro Šifu mokymo metodų ir programos ar darbo apmokėjimo tvarkos kritikoje, o klausime "kas aš esu", į kurį padeda atsakyti šeima ir bičiuliai.

Vertybių ugdymas yra sudėtingas kultūrinis procesas, kurio neįmanoma sudėti nei į 800 ar 1000 darbo valandų per metus. Tą patį galima pasakyti ir apie mokytojo profesijos prestižą.

Visuotinis raštingumas ir teisė į išsilavinimą yra modernaus pasaulio vertybės, kurios maištus pavertė revoliucijomis, o dar vėliau revoliucijas – peticijų, susirinkimų ir streikų teise pagrįstais protestais. Šiandien valdančiosios daugumos deleguota švietimo ir mokslo ministrė bei jos komanda neapgalvotai skubėdama kelią nerimą tarp mokytojų.