Quantcast

(Ne visai) Šventas Valentinas

Dėžutė su gumine mėšlo krūva viduje. Arba lerva, pavadinta širdį sudaužiusio žmogaus vardu bei sumaitinta alkanoms zoologijos sodo surikatoms. Tai – tik pora iš gausybės originalių paslaugų, skirtų eksams, kurias Šv.Valentino periodu absoliučiai rimtai siūlo Lietuvos bei užsienio verslininkai. Tikrai nenoriu prisiimti visažinės vaidmens ir patarti, kaip gyti po skaudaus išsiskyrimo. Bet, man regis, jei esi tiek nesubrendęs, kad emocijas reiški siuntinėdamas butaforines fekalijas, tai gal ir į suaugusiųjų santykius veltis nereikėtų.

Kartais mėgstu paskaityti garsiojo indų dvasinio vadovo Osho pamąstymus. Nors pastarieji su dabartinės visuomenės įpročiais neretai kertasi kaip vegano Ugniaus Kiguolio įsitikinimai bei Krekenavos mėsinės veikla, minčių pasitaiko naudingų. Štai, pavyzdžiui, pabrėžiamas paradoksas, būdingas daugumai susituokusių (ar šiaip ne pirmus metus drauge esančių) porų. Ilgisi žmonės jau seniai praeityje likusio medaus mėnesio, romantizuoja įsimylėjusius savo žvilgsnius senose nuotraukose, tačiau gyvena tarsi vienas kitą pakenčiantys kambariokai. Ir net nesusimąsto, kad vienas kitu domėtis galėtų ir dabar. Nes žmonės iš fotoalbumų niekur nedingo.

Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas.

Nežinau, ar moraline prasme tinka lyginti tokius dalykus, bet, matyt, ne šiaip sau liaudies išmintis turi tokius juokelius: "Jei vyras atidaro žmonai automobilio dureles, nauja arba žmona, arba mašina." Dar, būna, romantiniai santykiai primena išmaniojo telefono įsigijimą. Iš pradžių – laukimo ir troškimo fazė. Paskui, vos išlupęs iš blizgančios dėželės, negali naujuoju pirkiniu atsidžiaugti. Perki dėkliukus, nekiši į kuprinės kišenėlę kartu su raktais – kad tik, neduok Dieve, neįbrėžtum. Paskui palengva iPhone tampa tik kasdiene susisiekimo priemone, nebe technologinės evoliucijos stebuklu. Praeina dar šiek tiek laiko, ir, žiūrėk, jau pats lauki, kol galutinai suskaldysi ekraną, kad turėtum progą pakeisti į naujesnį modelį. Ir, galiausiai, kaip sakoma, čiupt už vadžių…

Liūdnas beviltiškumo jausmas apima matant, kaip kadaise vienas kitą branginę žmonės ne tik kažkur pameta meilę, bet ir ima slapčia (ar net atvirai) vienas kito nekęsti. Kai pasidaro įprasčiau antrąją pusę vadinti durniumi, negu pasakyti kažką malonaus. Kai patogiau jaučiamės siųsdami į visas keturias puses, negu tardami "myliu tave". Kai bičiuliams pilamos visos savojo žmogaus nuodėmės, tikros ir įsivaizduojamos, nesusimąstant, kaip atrodai pats ar pati, jei su tokiu gyveni. Ir kalbu aš ne apie fizinį potraukį, kuris po kiek laiko neapslopsta turbūt tik mažam procentui laimingųjų. O apie manymą, kad su savais elgtis gali kaip chamas, nes jie vis vien niekur nedings.

Greičiausiai kiekvienas porų terapeutas galėtų papasakoti amžinąjį neištikimybės ar skyrybų priešistorės scenarijų. Girdi dieną iš dienos žmogus namuose, koks jis niekam tikęs mazgotė, koks nenusisekęs kvailys ir kuris zoologijos sodo gyventojas. O štai staiga atsiranda kažkas, kam jis visai ne mazgotė, o protingas ir šaunus vyrukas. Arba moteris, jau tapusi savajam tiek neįdomi, kad ir dujokaukę užsimaukšlinusi sulauktų nebent klausimo "Oba, antakius išsipešiojai?" Tada iš kažkur išnyra kitas, kuris ne tik papešiotus antakius, bet ir naują suknelę ar šukuoseną pagiria. Ir štai – posūkis į kairę, dūžtantys indai arba ištikimybė, kuri velkama kaip nepakeliamas kryžius. Iš pareigos. Tyliai nekenčiant.

Nenuostabu, kad galiausiai pabėgus iš tokios katorgos, kadaise mylėtą vyrą ar moterį matai kaip nariuotakojį, vertą nebent tapti gyvūnėlio pietumis. Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas. Arba dėl to, kad pasirinkai iš esmės sau netinkantį žmogų. Ir sukandęs dantis kentėjai įvairius pažeminimus, gaišdamas laiką ir nervus, kai seniai reikėjo pavymui užtrenkti duris. Tik štai sau guminės išmatos neatsiųsi. Raktu mašinos nesubraižysi. Ir net velniop pats savęs nepasiųsi. Tada belieka tik bėgti į kitą gatvės pusę, pamačius jį ar ją. Ir tikėtis, kad kitas loterijos bilietas bus laimingesnis. Nes jau tu tai tikrai jo nusipelnei.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
tam "avinui "kuris eis balsuoti: jeigu nenutuoki apie ka rasoma ;;;;tai brisiau,i buda ,,nekiauksek.

zelemunčikas

zelemunčikas portretas
Tikrų tikriausia realybė.Gaila,kad parinkta,o ne pačios išmąstyta ar išgyventa.Jis ar Ji gali tapti ne eksais o lygiais mus supantiems žmonėms tik save nepervertinant ir neišaukštinant laikino kito individo sublizgėjimo.

tai

tai portretas
Psichikos pazeistu zmoniu neisgydysi, ateis mielieji ir jums senatve bet ta senatve gali buti jums psichiatrinej ligoninej arba slaugos namuose, laikas eina....
VISI KOMENTARAI 11

Galerijos

  • Nusilenkti Mamai
    Nusilenkti Mamai

    Draugė net šastelėjo nuo mobiliojo telefono. „Nenoriu matyti to išsigimimo!“ – nė nedirstelėjo į nuotrauką, kurioje ant baltai užklotos pakylos gėlių jūroje guli ... šuo. Pašarvotas. Savo skausmu socialin...

  • Skaniai gyvename
    Skaniai gyvename

    Valgai vynuogę ir stebiesi: Pietų kraštų vaisius vidury žiemos. Kaduise, prieš 30 metų, ir rudenį negaudavai. O dabartės – bet kuriuo metu, bet kokiais kiekiais. Bet kažkas kikena: gal jis nežino, kaip tikros vynuogės atrodo: gels...

    10
  • Putinai kyla į paviršių
    Putinai kyla į paviršių

    Bolševikai nebuvo vienintelė jėga 1917-aisiais siekusi perimti valdžią Rusijoje. Tų pačių metų rugsėjo 10–13 d. (matyt, pagal Grigalijaus kalendorių) savo laimę išbandė ir generolas Lavras Georgijevičius (1870–1918), mies...

    8
  • Juoda – tai balta
    Juoda – tai balta

    Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos daugumos turėjo nė kiek nenustebinti kreivais minčių vingiais ne pirmąkart pasižyminčio Rusijos atstovo V. Nebenzios kritika dėl naujai parengto rezoliucijos projekto, šįkart liečiančio bosnių musulmonų gen...

    4
  • Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija
    Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija

    Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas per metus išaugo 2,9 proc., o palyginti su paskutiniuoju 2023 m. ketvirčiu jis padidėjo 0,8 proc. Didžiausią teigiamą įtaką BVP pokyči...

  • Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas
    Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas

    Rinkimai demokratinėje valstybėje – tai pirmiausia visuomenės brandumo įvertinimas, tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek laisvos Lietuvos piliečiai turi galimybių ir noro per rinkimus išreikšti savo valią ir lemti valstybės r...

    4
  • Rinkimų kampanija lygi nuliui
    Rinkimų kampanija lygi nuliui

    Rinkimų į valstybės vadovo postą šiemet nebus, prezidento institucija po D. Grybauskaitės – nususinta ir nebeaktuali. Tyla, ramybė ir bangų ošimas – kampanija lygi nuliui. Kybo tik keli ironiški premjerės plakatai tarp ...

    7
  • Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?
    Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?

    Pastarąjį dešimtmetį pajutome tikro „vakarietiško“ gyvenimo skonį. Mūsų jau nebestebina kavos puodelio kaina Madride, nes Vilniuje už jį mokame beveik tiek pat. Daugeliui savotišku standartu tapo ir savaitgalio kelion...

    3
  • (Ne)reikalingos knygos
    (Ne)reikalingos knygos

    Užbaigdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, šiandien  bibliotekininkai leisis į žygį Plateliuose. Tai šios profesijos atstovų žinutė visuomenei, kad bibliotekininkai – ne tarp knygų lentynų užsisklendusi, o aktyvi,...

  • Vagių ir šliundrų sovietai
    Vagių ir šliundrų sovietai

    Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje. ...

    19
Daugiau straipsnių