Pasidžiaugęs, kad jo vadovaujama Vyriausybė atsilaikė metus, vakar premjeras Andrius Kubilius paskelbė prioritetus artėjantiems metams: pagrindiniai tikslai – nedarbo mažinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir esamų išsaugojimas.

Lemtingas sutapimas – mėnesio pradžioje naujausius duomenis skelbianti Lietuvos darbo birža taip pat nudžiugino: nedarbo augimo tempai šalyje stabilizavosi. Lapkritį užsiregistravo maždaug tiek pat bedarbių kaip ir spalį – 29,8 tūkst. Skaičiai, skelbiantys krizės pabaigos pradžią? Jei nežinotume kitų statistinių duomenų, su darbo rinka susijusių netiesiogiai, gal ir galėtume turėti viltį. Tačiau tie "nesusiję" duomenys kalba štai ką: iš Lietuvos šiemet emigruoja daugiau žmonių nei bet kuriais metais nuo Nepriklausomybės atgavimo. Per 10 šių metų mėnesių iš Lietuvos savo išvykimą deklaravo 18 tūkst. 255 žmonės. Kiek galėtų būti apie tokį savo žingsnį nepranešusių gyventojų, neskelbiama. Akivaizdu, kad išgyvename naują emigracijos bangą.

Kad ir kiek premjeras džiaugtųsi, jog įveikė pirmuosius kadencijos metus, žmonėms šis tariamas stabilumas – nė motais. Jie bėga iš Lietuvos – kas grįžta ten, kur jau kartą buvo ir prakuto, kas netekęs darbo pagaliau ryžosi atsukti tėvynei nugarą, nes suvokė, kad unikali ne tik šventa Maironio žemė, bet ir savas gyvenimas.

Yra ir tokių, kurie atsilaikė pagundai po studijų užsienyje pasilikti svetur, tačiau grįžę į krizės apimtą Lietuvą taip ir nerado darbdavio, kuris bent leistų pademonstruoti, ko vertas diplomas. Dabar Lietuvos darbdavių prioritetai kiti – svarbu ne darbuotojo žinios ir patirtis, o jo kaina: kuo pigiau, tuo geriau.

Žinoma, dabar ir aukšto lygio specialistai sutinka dirbti pigiau ar ne pagal specialybę. Tačiau gimtinėje ant daug žemesnio karjeros laiptelio nusileidžia tik patys sėsliausieji ir, anot vienos skaitytojos, nedrąsūs. Tie, kurie išvažiuoja, pateisina drąsios šalies gyventojų vardą arba tiesiog labiau pasitiki svetimais – svetima valdžia, svetimomis ekonomikos prognozėmis. Juoba kad jose – kur kas daugiau optimizmo nei sako vietiniai orakulai.

Štai viena didžiausių pasaulyje laikino įdarbinimo agentūrų "Manpower" skelbia: pasaulinėje darbo rinkoje atsiranda teigiamų ženklų – vis daugiau darbdavių JAV, Azijoje, Europoje pirmą kitų metų ketvirtį ketina priimti naujų darbuotojų. Antrąja lietuvių tėvyne tapusi Airija tokiu optimizmu netrykšta, tačiau Norvegijos, Švedijos ir Vokietijos darbdaviai artimiausią ateitį regi šviesesnę.

Ką perskaitę tokias prognozes ir turėdami omenyje kitąmet Lietuvos laukiantį elektros, maisto produktų kainų šuolį, žymų socialinės pagalbos sumažėjimą darytų dauguma didžiųjų miestų gyventojų? 36,4 proc. iš jų tai galėtų būti paskutinis akstinas emigruoti. Būtent tiek žmonių, naujausių apklausų duomenimis, norėtų išvykti iš Lietuvos. Likę 33,4 proc. miestiečių išvyktų, jei gyvenimo sąlygos stipriai pablogėtų ir sumažėtų pajamos. Emigruoti nenorėtų tik 28,8 proc. miestiečių. Iš dar 2008-ųjų balandį patriotiškai nusiteikusiųjų liko beveik pusė.

Panašu, kad būriai emigrantų dar sykį išspręs Lietuvos nedarbo problemą. Tie, kurie pasiliks, galės pasiguosti valdžios savigyra: juk sakėme, kad naikinti nedarbą – mūsų prioritetas.