KGB dalimi Jis tapo XX a. 8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kai šiai vadovavo Jurijus Andropovas (1914–1984), vėliau penkiolikai mėnesių pakeitęs Leonidą Brežnevą (1906–1982). Valdant J.Andropovui, KGB patyrė tikrą renesansą ir įgijo tokios galios, kokią turėjo tik Josifo (1878–1953) laikais. Disidentai toliau buvo persekiojami ir uždaromi į psichiatrijos ligonines.

Tuo pat metu sovietų vadai suprato, kad valstybei gresia žlugimas, jeigu nebus imtasi esminių permainų. Buvo siekiama paversti SSRS kuo nors panašiu į dabartinę Kiniją – neveisliniu komunizmo, feodalizmo ir laisvosios rinkos mišrūnu. Vėliau šią "perestroiką" paveldėjo Michailas Gorbačiovas (1931).

Griūvant Berlyno sienai, Jis buvo Drezdene, Rytų Vokietijoje. Vėliau grįžo į Sankt Peterburgą, kur sutiko savo teisės dėstytoją Anatolijų Sobčiaką (1937–2000), tik ką iškeptą politiką, Boriso Jelcino (1931–2007) bendražygį.

A.Sobčiakui kažkodėl reikėjo KGB žmogaus, kuriuo galėtų pasikliauti, o pačiai KGB buvo būtina išsaugoti savo įtaką. Sistemos idėja – identifikuoti potencialius kylančios politinės arenos lyderius ir į jų aplinką infiltruoti kuo daugiau savo žmonių.

1991 m. M.Gorbačiovo pertvarkomis nepatenkinti konservatyvūs bolševikai ir KGB generolai rengė perversmą, o sovietų per Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945) okupuotos valstybės ėmė reikalauti nepriklausomybės. Perversmas žlugo, daugelis sovietinių respublikų pabėgo, M.Gorbačiovas atsistatydino, o naujuoju valstybės vadovu tapo B.Jelcinas. Jis uždraudė Komunistų partiją, bet pamiršo uždrausti KGB.

Tuo metu Sankt Peterburge būsimasis caras tapo A.Sobčiako, kurį neseniai išrinko miesto meru, pavaduotoju. Daugiausia Jam teko dirbti itin pelningose ir paslaptingose privatizacijos "aukso kasyklose".

1991 m. žiemą Sankt Peterburgas atsidūrė ant bado ribos. Mero pavaduotojas pasinaudojo Vokietijoje užmegztų ryšių tinklu tam, kad sukurtų natūrinių prekių mainų sistemą. Jis asmeniškai išduodavo eksporto licencijas, leidžiančias keisti naftos produktus ir kitas iškasenas į maistą. Tiesa, maisto prekės gyventojus pasiekdavo ne visos arba jų apskritai nepasiekdavo.

Teigiama, jog visos licencijas gavusios įmonės buvo "vaiduokliai", o miestiečiams skirta humanitarinė pagalba būdavo tiesiog parduodama. Pinigai byrėdavo į pareigūnų ir organizatorių kišenes. Taip pat tuo metu mero pavaduotojas užmezgė stiprius ryšius su organizuoto nusikalstamumo gaujomis bei šeimininkavo lošimo namuose, kurių pelnas tiesiog "išgaruodavo".

Tada valstybė taip pat išgyveno įdomų laiko tarpsnį. Perėjimas nuo sovietinės santvarkos prie normalios ekonominės sistemos bei specifinė privatizacija leido praturtėti itin siauram žmonių sluoksniui. Romanas Abramovičus (1966), Vladimiras Gusinskis (1952), Borisas Berezovskis (1946–2013) ir kitie "per vieną naktį" tapo milijonieriais, o eiliniai Rusijos žmonės vis labiau jautė didėjančią atskirtį.

1993 m. rudenį B.Jelcinas bandė pakeisti Konstituciją ir įtvirtinti abejotiną privatizacijos politiką. Parlamentas ir piliečiai priešinosi, tad prezidentas prieš juos pasiuntė tankus. Žuvo 187 žmonės. 1994 m. žiemą B.Jelcino tankai pajudėjo ir į Čečėniją, reikalaujančią nepriklausomybės. Po dvejų karo metų čečėnai išsikovojo sau palankią taikos sutartį.

1996 m. A.Sobčiakas pralaimėjo Sankt Peterburgo mero rinkimus ir jo padėjėjui teko ieškoti kito darbo. Ir, o Dieve, Jis vos neatsidūrė kalėjime už ryšius su organizuotu nusikalstamumu, bet tai Jam nesutrukdė tapti oficialiu prezidento administracijos klerku. Darbą Valstybės turto departamente Jam parūpino senas bendražygis Anatolijus Čiubaisas (1955), vienas naujosios privatizacijos politikos kūrėjų.

Pats prezidentas vis labiau prarado visuomenės pasitikėjimą ir jos simpatijas vis labiau pelnė atgimstantys komunistai su Genadijumi Ziuganovu (1944) priešakyje. Kad B.Jelcinas būtų perrinktas, oligarchai pasitelkė du galingiausius tų laikų ginklus – pinigus ir televiziją. B.Berezovskis tapo valstybinės TV vadovu, o V.Gusinskiui priklausantis NTV gavo solidžią valdiškų pinigų injekciją.

B.Jelcinas laimėjo rinkimus, tačiau tapo oligarchų bei savo nuodėmių įkaitu. Naujieji didikai kartu su B.Jelcino giminaičiais ir artimais draugais save vadino "Šeima". Jiems kėlė nerimą tai, kad trečią kartą būti prezidentu B.Jelcinas nebegalės. Reikėjo rasti įpėdinį – kokį nors jauną, rimtą, bet nepretenzingą veikėją, galintį būti jų marionete. Gal tiktų tas klusnus ir dalykiškas jaunuolis, kurį "Šeimai" artimas A.Čiubaisas tris kartus per dvejus metus paaukštino pareigose?

1998 m. "Šeimos" palaimintas Jis tampa FSB (KGB) vadovu. Tuo metu oligarchai didino savo turtus per neapmokestinamas fiktyvias kompanijas, o daugelis paprastų žmonių vos sudūrė galą su galu.

1998 m. vasarą kilo ekonomikos krizė, ir tautai prireikė atpirkimo ožio. B.Jelcino paskirtas komunistinio raugo ministras pirmininkas Jevgenijus Primakovas (1929–2015) labai rimtai ėmėsi darbo ir garsiai pareiškė, kad įkiš oligarchus į kalėjimą. Tauta džiūgavo, o "Šeima" pajuto stiprų nerimą.

J.Primakovo paskirtas generalinis prokuroras Jurijus Skuratovas (1952) savo "medžioklę" pradėjo nuo Kremliaus remonto darbų tyrimo. Buvo išeikvoti 66 mln. dolerių. Jie nusėdo aukštų valstybės pareigūnų ir "Šeimos" narių bankų sąskaitose. B.Jelcinas negalėjo tiesiogiai atleisti prokuroro, taigi paklausė FSB vadovo, ar jis negalėtų "ką nors padaryti"?

1999 m. kovą televizijos žiūrovai išvydo nuogą generalinį prokurorą, besivoliojantį lovoje kartu su dviem naktinėmis plaštakėmis. Generaliniam prokurorui teko atsistatydinti, o 1999 m. vasarą FSB vadovą B.Jelcinas paskyrė ministru pirmininku. Taip prasidėjo žengimas į sostą.