Todėl mūsų pirmas instinktas – sviesti akmenis į vienas kitą, o tada aistringai laukti naujų skandalų apie skiriamus ir atšaukiamus ministrus ir postringauti „lemtingu“ klausimu – kas bus kitas premjeras, o gal ir premjerė. Tačiau iš tiesų šis laikas kviečia kitkam. Tai laikas apsivalyti ir rinkti akmenis, nelaukiant, kol vėl užkliuvę parklupsime.

Pirmasis parklupimo akmuo – neribota valdžia, nors mūsų Konstitucijoje įtvirtintas ribotos valdžios principas. Įtvirtintas, tačiau iki šiol neįgyvendintas. Valdžios galios nuolat plečiamos, tačiau – koks paradoksas! – ji pasirodo tokia bejėgė, kai yra tikra būtinybė veikti.

Antras parklupimo akmuo – iki šiol neįgyvendinta reali ir visavertė valdžios atsakomybė. Vien tik pasitikrinimas rinkimais piliečių akivaizdžiai nebetenkina. Valdžia stokoja sisteminės atsakomybės – ne jausmo ar retorikos, bet procesų ir veiksmo, ir būtent todėl tampa neveiksminga. Kur nereikia, galios yra perteklinės, parklupdančios veikiantį žmogų, bet kai valstybėje atsiranda būtinybė veikti – nei tarnybos, nei aukščiausios institucijos kažkodėl to veiksmo nesiima. Šis atradimas itin skausmingas. Juk ne visur pilietinė visuomenė gali perimti iniciatyvą, kaip kad įvyko pastaraisiais mėnesiais. Yra sričių, kuriose veiksmas – išimtinis ir nekvestionuojamas valdžios įsipareigojimas. Ir kai čia ištinka neveiksnumas, kertama per mūsų pasitikėjimą valstybe.

Kai galių plėtra sistemiškai atsiejama nuo atsakomybės, šalį gali ištikti paralyžius.

Mūsų šalis – it statybų aikštelė, kur pažadėta gerovė vangiai auga ir kainuoja mums vis brangiau, nes derinimai su valdžios instancijomis tęsiasi metų metus. Vargais negalais pastatytos gamyklos, inovacijų hubai, logistikos centrai vis nepriimami valstybės komisijų. Kodėl? Nes apsauginės tvoros per žemos, stiklo paketai – ne to formato, iškabos per šviesios, o raidės neatitinka dizaino reikalavimų.

Visiems tai bado akis. Visi mato, kaip absurdiškai interpretuojamos taisyklės stabdo gerovės kūrimą. Tačiau niekas nesijaučia atsakingas pataisyti pasenusią normą. Valdžia iš paskutiniųjų saugo raidę, bet atsakomybė už tai, kad idėjos lieka neįgyvendintos, kapitalas – neįdarbintas, o investicijos tyliai pasuka kita kryptimi, valstybėje neegzistuoja. Nes tokios taisyklės tiesiog nėra.

Užtai diskrecijos galios, kuri yra trečiasis parklupimo akmuo, turime per akis. Iš čia kyla grėsmė ne tik visuomenei, bet ir pačiai valdžiai. Grėsmė yra galioje nusavinti ir padalyti, patvirtinti ar atmesti. Grėsmė yra sutelkti savo rankose išteklius, kurie turėtų būti paskirstomi rinkoje, ir savo pačių rankomis juos skirstyti. Štai kur yra sisteminis įvairiausių ydų šaltinis, rizikos veiksnys, kuris turi būti tarnybų ir institucijų dėmesio centre.

Mūsų šalis – it statybų aikštelė, kur pažadėta gerovė vangiai auga ir kainuoja mums vis brangiau, nes derinimai su valdžios instancijomis tęsiasi metų metus.

Didžiausia klaida būtų manyti, kad valdžia gali pati save apriboti. Galia ribų sau neužsibrėžia – ji linkusi plėstis, užimti tuštumą, ignoruoti nepatogias taisykles. Čekiukai, paskolytės ar teltonikų pavarymas – visur ta pati liga: valdžia negali nei surišti sau rankų, nei priskirti sau visavertės atsakomybės. Todėl laikas pripažinti, kad įgyvendinti ribotos valdžios principą, numatytą Konstitucijoje, pati valdžia tiesiog negali. Negi atsakomybės ir čia teks imtis pilietinei visuomenei?

Neiššvaistykime šios krizės mėtydami akmenis. Turime galimybę išvalyti dirvą nuo to, kas tapo korupcijos, favoritizmo, nebaudžiamumo pamatu. Ši apsivalymo pastanga gali paversti liūdesio laiką vilties laiku – kai pokyčiai tampa būtinybe, nepriklausomai nuo to, kas valdžioje. Juk atsinaujinimo reikia visiems: įsitikinome, kad mus stabdo ne pinigų trūkumas, o valdžios negebėjimas veikti greitai, skaidriai, patikimai.

Kiekvienoje institucijoje yra pilietinės visuomenės dalis – žmonių, kuriems skauda, kurie nepraranda pokyčių vilties, kurie irgi kenčia nuo sisteminių ligų ir, tikiu, turi sprendimų, kurių išorėje negali pamatyti.

Atgaivinti orumą įmanoma pripažįstant sistemines ydas ir atsiliepiant į jas adekvačiu veiksmu. Dabar yra laikas rinkti akmenis, jog apsivalius atgimtų viltis, kad valstybėje įmanoma skaidri ir atsakinga valdžia, kuriai  patikime išskirtines funkcijas – kokių negalime vykdyti patys.