Kažkada, atrodo, politiškai raudoname manifeste, atsišaukime ar politinėse tezėse buvo įvardyta: "Nuosavybė yra vagystė!" Neabejoju, kad daugeliui "regimojoje šviesoje" ši mintis atrodo eretiška, šokiruojanti, griaunanti konstitucinius pamatus, verčianti protestuoti prieš ją, kategoriškai neigti, piktintis ją išsakiusiuoju. Apšvieskime šį teiginį įvairesniais spinduliais.

Kam priklauso jūsų plaučiuose esantis oras? – klausiu mokinių ar studentų, kai diskutuojame apie egzistenciją užtikrinantį pagrindą – darną. Dažnam klausimas pasirodo keistas, kai kas sutrinka, ieškodamas pokalbio krypties ir klausimo ryšio, kiti akimirksniu atsako: "Mums." Tada klausiu: "Kam priklausys jūsų plaučiuose buvęs oras tada, kai jį iškvėpsite?" Vėl tam tikras sutrikimas: "Niekam." Pataisau: "Visiems!" Lygiai tas pat nutiks su mūsų drabužiais, daiktais kišenėje, namuose ar kitur, kai juos išmesime į šiukšlyną – asmeninė nuosavybė virs visuotine. Nuosavybė transformuojasi, įvedus laiko kintamąjį: viskas, ką turėjome, ilgainiui tampa visų.

Rašytose ir ne elgesio normose lyg ir ginama artimiausia erdvė aplink mus: važiuodami viešuoju transportu, masinių renginių metu stengiamės laikytis pagarbaus (dabar – saugaus) fizinio atstumo nuo kitų, akibrokštu laikytume, jei kas rūkydamas išpūstų dūmus mums į veidą, suriktų į ausį ar pan. Natūralu, kad artimiausią erdvę aplink savo kūną priskiriame sau, nors įstatymuose tai nereglamentuota. Tačiau visa likusi erdvė aplink mus nė vienam iš mūsų atskirai nepriklauso. Ji bendra dėl paprastos priežasties – jos neįmanoma visiškai izoliuoti, atskirti, pasisavinti. Fizikai žino, kad uždarųjų sistemų nėra – jas naudoja tik kaip idealų modelį paprastesniam įvairių uždavinių sprendimui. Riktelėjome, išpūtėme dūmą – erdvė jais užsipildė ir joje esantys tai jaučia, o jautriausi arba labiausiai pažeidžiami kenčia nuo to. Manančiuosius, kad nejaučia, tai neabejotinai veikia taip pat, kaip kietųjų dalelių smogas, nejuntama elektromagnetinė ar jonizuojančioji spinduliuotė, blõga linkinti "akis".

Namo, buto ar kitokio būsto vidinė erdvė nėra ir negali būti absoliučiai uždara, juolab balkonų, terasų erdvės, todėl gerai, kad Seimui pagaliau užteko drąsos ir išminties priimti įstatymą, draudžiantį, jei prieštarauja bent vienas kaimynas, rūkyti balkonuose ir panašiose erdvėse, t.y. teršti tai, kas priklauso visiems. Šiame įstatyme taip pat numatyta – rūkantis savo bute turi užtikrinti, kad dūmai nepatektų į kaimyno butą. Gaila, kad jo vykdymas stringa. Bet tai – kita tema.

Tas, kas sako, kad "čia mano erdvė", todėl galiu bet kaip elgtis, klysta, nes "tik mano erdvės" nėra. Ji bendra. Ir joks čia ne socializmas ar komunizmas! Visos šiukšlės – fizinės, kurias bandome rūšiuoti, triukšmas, smarvė, įvairi spinduliuotė (taip pat – mūsų kūno šiluma ir dirbtinė šviesa), šiltnamio dujos, azoto, sieros junginiai atmosferoje ir kiti teršalai – yra mūsų bendra nuosavybė! Stambiausi teršėjai įneša didžiausią indėlį į šį aruodą. Supratimas, kad bet kokia nuosavybė yra laikina, gali iš dalies pateisinti mintį, kad bet kokia materiali nuosavybė yra vagystė. Įsivaizduojama erdvės nuosavybė taip pat vagystė: teršiant joje, neišvengiamai teršiama tai, kas priklauso lygiomis dalimis visiems. Įdomu, kaip reaguotų teismai, jei nukentėjusysis kreiptųsi dėl pavogtos iš jo artimiausios erdvės dalies, užterštos triukšmu pernelyg trankaus netoli vykstančio "kultūrinio" renginio metu, dūmais, užsirūkius kaimynui ar radionuklidais, įvykus atominei katastrofai?

Net mintys nėra vien tik asmeninės. Jas perskaitome visuotiniame (jei nepatinka visuotinis, vadinkite kosminiu ar pan.) minčių aruode. O prisijungti prie jo dėl mums nesuprantamų priežasčių kiekvienas turime skirtingų galimybių. Bet koks pasakytas sakinys – ne išimtis ir šio straipsnio sakiniai – jau yra kieno nors ištartas ar sugalvotas, kurioje nors knygoje parašytas. Nė vienos tik savo minties nepasakysime, nes viskas jau seniai nuskambėję. Šiai rašytojo Vytauto Sirijos Giros minčiai antrina gamtininkas Henrikas Gudavičius: kūryba galima tik todėl, kad šis pasaulis yra sukurtas ir bet kas kurdamas vienaip ar kitaip seka Kūrėjo pėdomis. Globali tiesa ypatinga tuo, kad ji niekam nepriklauso asmeniškai. Ji visų, kaip visų yra aplink mus esanti erdvė.

Mažiausio ekologinio pėdsako šalyse apsilanko didesnį pėdsaką paliekančiųjų šiukšlės – gėdingas mūsų civilizacijos įspaudas ateities kartoms.

Sakoma, kad šunys neloja ant nuogo vagies. Mintis įvairiasparnė. Tikrinti nebandžiau – tikiu. Vagystę globalia prasme apibūdina ekologinis pėdsakas – tai kiekis biologiškai produktyvios žemės ir jūros ploto, matuojamo pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtos resursais, ir tam, kad būtų neutralizuotos atliekos. Jungtinių Tautų Organizacija, remdamasi nacionaliniais šalių duomenimis, suskaičiuoja vidutinį kiekvienos šalies gyventojo ekologinį pėdsaką. Dabar jis – maždaug 2,1 ha vienam žmogui. Pagrįstai manoma – jei visi Žemės gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, tai garantuotų planetos ekosistemų tvarumą. Deja, statistinio JAV gyventojo ekologinis pėdsakas – 8,2 ha. Visų JAV gyventojų ekologinis pėdsakas daugiau kaip 3 kartus viršija šalies bendrą plotą – ekonominei gerovei didinti savų resursų objektyviai nepakanka. Vadinasi, savo poreikiams patenkinti JAV reikalingus resursus tiesiogine prasme vagia iš kitų! Juk taršai sienų nėra ir išmetalai keliauja laisvai. Kuklesnių ekonominių rodiklių šalių erdvė gal ir galėtų būti švaresnė, bet dėl neprašytų svečių ji tampa panaši kaip visų. Europoje šiuo požiūriu į JAV panašios šalys – Danija, Švedija, Estija. Bendradarbiavimu, subtilumu ir pagarba kaimynams čia nekvepia. Gal santykinai trumpą laikotarpį ir galima būti dideliam kenkiant kitiems, bet didžiam – niekada!

Statistinio lietuvio ekologinis pėdsakas mažiausias iš Baltijos šalių, bet, deja, daugiau kaip du kartus viršija tvarumo ribą. Tokie pat, tik mažesnio masto, vagys esame ir mes. Vagiame iš tų, kurių ekologinis pėdsakas mažesnis nei 2,1 – Burundžio, Siera Leonės, Liberijos ir kt. Rafinuota vagystė vyksta net nesilankant jos vietoje: mažiausio ekologinio pėdsako šalyse apsilanko didesnį pėdsaką paliekančiųjų šiukšlės – gėdingas mūsų civilizacijos įspaudas ateities kartoms. Jei būtų teismas, jis konstatuotų – nėra nusikaltimo sudėties! Vagis – nuogas. Kam pateikti ieškinį: po rūgštinio lietaus nudžiūvusių vyšnių, padidėjusio susirgimų vėžiu skaičiaus, užteršto grunto, vandens, oro – neigiamai paveiktos ir tau priklausančios aplinkos? Konstituciniai teismai gamtos konstitucijos pažeidimų, deja, nenagrinėja.

Šiaurės Amerikos indėnų požiūris į gamtą iš esmės skiriasi nuo europiečių. Jiems natūralu, kad Žemė nepriklauso žmogui, o žmogus priklauso Žemei. Atsakydamas į JAV prezidento Franklino Pierce'o (1804–1869) pasiūlymą parduoti indėnams priklausančias žemes, Duvanišų genties vadas parašė laišką, tapusį šventu ekologų tekstu: "Kaip galima parduoti ar pirkti dangų, Žemės šilumą? Mums nepriklauso oro gaiva ar vandens atspindžiai." Požiūrių skirtumas, akivaizdu, ne mūsų, civilizuotųjų, naudai.