Į gatves išėjo minios piktų žmonių. Su plakatais ir neapykantos šūksniais valdžios adresu. Tačiau jie jokių riaušių nekėlė, tiesiog smagiai reiškė savo nuomones ir tądien nedirbo.
Niekas jų nevaikė, niekas ant jų pareiškimais apie valstybės griovimą ir antipatriotizmą nesispjaudė. Niekas duoti į snukį ministro kumščiu negrasino. Kvailiais ir nesusipratėliais, dar išlaikytiniais nevadino. Nes visiems: ir tiems išėjusiems į gatves, ir tiems, sėdintiems valdžios bokštuose, ir tiems, kurie dėl tų, išėjusių į gatves, o ne į darbą, turėjo daugybę nepatogumų viskas buvo aišku ir suprantama. Nes tai – tik demokratijos ir žodžio laisvės išraiška.
Bet tie žmonės ir valdžia buvo ne Lietuvoje. Ir gatvės ne Vilniaus, o Paryžiaus. Nes tų žmonių prezidentas pasiūlė pailginti pensinį amžių. Prancūzams tai labai nepatiko. Jie įsižeidė ir įširdo.
Ar galėtų taip atsitikti Lietuvoje?
Teisus velionis finansų ministras Romualdas Sikorskis, labai teisus. Primename nuolankių veršių bandą, ir tiek. Prakeiktas tas lietuviškas nuolankumas. Dar kadaise Vaižganto aprašytas.
Dauguma Lietuvos vis dar soti naujosios Prezidentės viešųjų ryšių akcijų, netaisyklingo jos kalbėjimo, demonstratyvaus kaltų ir nekaltų pareigūnų atleidinėjimo ir provincialaus požiūrio į santykius su užsieniu. Svarbiausia, kad ta moteris tvirta, griežta ir net neatostogaujanti.
Nepavysime net tos pačios Estijos, niekad nebepavysime, nes nemokame ne tik būti orūs, bet dar ir stengiamės iškreipti tikrovę.
Pakiš dabar mums visiems naują monstrą vardu Visuomis, ir tikėsime, kol praregėsime, kad kūrinėlis labai jau panašus į liūtuką. Tą patį LEO LT. Tik skirtumas milžiniškas: ano gimdyme dalyvavo ir privatus kapitalas, dabar visas išlaidas dengsime mes, mokesčių mokėtojai.
Puikus kreivių ir kompanijos sumanymas: nepavyko būstų renovavimo spektaklis, griebs dar didesnį kąsnį. Ir už pasekmes niekas neatsakys: juk dėl tvarkos valstybėje to Visuomio reikia, kad ministrus ir kitas valstybės institucijas bei įmones prižiūrėtų. Vietoj to, kad nemokšas vadovus į darbo biržas pasiųstų.
Dar reikėtų kokį milijardą ir Prezidentės priežiūrai skirti, kad nenusikalbėtų ir nemulkintų tautos, neva su Baraku Obama nenorėjo susitikti, nes JAV ir Rusija už nugarų mums tariasi ir iš naujo įtakos zonomis dalijasi. Jeigu mūsų vadė tokia stipri ir įžvalgi, tai juk ir galėjo toje Prahoje pačiam Obamai į akis garsiai apie tai pasakyti. Bent būtume per pasaulį nuskambėję. Ne taip, kaip dabar: niekas jau turbūt, išskyrus mus, ir nesuprato, apie ką ir kodėl ta mūsų Prezidentė papurkštavo.
Nepatinka jai Amerika, labai nepatinka. O dar buvęs prezidentas Valdas Adamkus savo nuomonės virtuvėje nebekausto. Tiesiai šviesiai naujosios valstybės vadovės veiksmais abejoti pradėjo. Tad ši, kiek luktelėjusi, atgal apie Lietuvos kaip JAV įkaitės kančias paporino. Nekoks vaizdelis, kai vienos šalies prezidentai žodžių karą pradeda.
Jau ruduo. Jau greit naujas sąskaitas už šilumą studijuosime, stebėsimės išaugusiomis kainomis, pamiršę, kad kažkas metų pradžioje mums su džiaugsmu pranešė, jog Lietuva energetiškai nepriklausoma tapo. Įdomu, kas dėl to labiausiai nudžiugo?
O pensijon eisime septyniasdešimties sulaukę. Nes ne prancūzai, o tik lietuviai esame.
Naujausi komentarai