Dar 1957 m. rugsėjo 29 d. uždaroje gyvenvietėje Čeliabinskas-40 (dabartinis Oziorskas, dar vadintas Čeliabinsku-65), buvusioje „Majak“ (rus. „Švyturys“) chemijos gamykloje, įvyko sprogimas, per kurį buvo užterštas 23 tūkst. kv. km plotas (gazeta.ru portale pateikiamas straipsnis „Kyštymo avarija: katastrofa, užmaskuota, kaip šiaurės pašvaistė“ (2017). Teigiama, kad likviduojant šios nelaimės padarinius, teko perkelti 23 kaimų gyventojus (juose gyveno 10–12 tūkst. asmenų), o visi pastatai, gyvuliai ir kitas turtas buvo sunaikinti.
Kiek vėliau, 1961 m. vasarą, itin pavojingas incidentas įvyko viename pirmųjų sovietų atominių povandeninių laivų „K-19“.
„Palydėjau jį iki reaktoriaus patalpų durų – tiesiai į mirtį“, – prisiminė Zatjevas. „Na, Borisai, ar žinai kur eini?“ – paklausiau. O jis atsakė: „Žinau, drauge kapitone.“ Po penkių minučių Korčilovas išsvirduliavo iš reaktoriaus patalpų, nusiplėšė dujokaukę ir apsivėmė. Būtent tada pirmą kartą suvokiau: „Taip. Tai – radiacija“, – pasakojo Zatjevas. Iš 139 įgulos narių 22 mirė nuo apsinuodijimo radiacija – aštuoni per kelias artimiausias dienas, likę – per vėlesnius dvejus metus“, – pasakojama „Los Angeles Times“ straipsnyje „Atkurtas 1961-ųjų sovietinio branduolinio povandeninio laivo tragedijos siaubas“ (angl. „Horror of Soviet Nuclear Sub’s ’61 Tragety Told“, 1994 m. sausis).
Apie abu šiuos įvykius plačiosios masės sužinojo tik po kelių dešimtmečių, tačiau 1986 m. pavasarį įvykusios katastrofos SSRS valdžiai nuslėpti nepavyko.
1986 m. balandžio 28 d. (t. y., praėjus dviem paroms nuo sprogimo) radioaktyviosiomis dalelėmis užteršti debesys, vėjui juos genant į šiaurę, pasiekė Skandinaviją. Švedijos institucijos užfiksavo padidėjusį radioaktyvumą, o radioaktyviosios dulkės kartu su lietumi iškrito Stokholme. Žiniasklaida perspėjo gyventojus, o valdžia pasiuntė naikintuvų eskadrilę matuoti debesų spinduliuotės stiprumo. Jų surinkti duomenys leido kelti prielaidą – kažkur įvyko branduolinė avarija.
Galiausiai amerikiečių bei europiečių palydovai pasisuko į Sovietų Sąjungos teritoriją ir užfiksavo dabartinės Ukrainos žemėse buvusią elektrinę. Ji iš kosmoso atrodė it atversta knyga, o iš žiojėjančio kraterio tebekylantys dūmai buvo aiškiai matomi infraraudonųjų spindulių nuotraukoje.
Tos pačios balandžio 28 d. (pirmadienio) vakarą sovietų valdžia pagaliau oficialiai pripažino įvykus nelaimę ir išplatino apie ją pranešimus.
Beveik tuo pat metu SSRS valdantysis aparatas ėmėsi ir pirmųjų rimtesnių darbų gaisrui apmalšinti bei išsiuntė 80-ies sraigtasparnių eskadrilę, vadovaujamą generolo Nikolajaus Timofejevičiaus Antoškino (1942–2021).
„Viduje degė grafitas. Viskas liepsnoja, rūksta. Pilotai pranešė apie temperatūrą nuo 120 iki 180 laipsnių sraigtasparnio aukštyje. Mūsų radiacijos matuoklių, pritaikytų 500 rentgenų intensyvumui, rodyklės atsiremdavo į skalės kraštą. Manau, kad 200 metrų aukštyje spinduliuotė siekė apie tūkstantį rentgenų“, – pasakojo generolas dokumentiniame filme „Černobylio mūšis“ (angl. „The Battle of Chernobyl“, rež. Thomas Johnsonas).
Šios eskadrilės užduotis – kuo skubiau užgesinti gaisrą ir užpilti žiojėjančią angą, paliekant priėjimą tam, kad būtų galima pradėti kitus darbus. Sraigtasparnių pilotai netikėtai atšaukti iš specialiosios SSRS operacijos Afganistane (1979–1989), ir kariai be jokios apsauginės aprangos buvo priversti plikomis rankomis mėtyti iš oro ant ugnies 80 kg sveriančius maišus su smėliu ir radiaciją slopinančia boro rūgštimi.
Pirmąją dieną buvo atlikta 110 reisų, o antrąją – net 300 (kai kurie pilotai per vieną dieną atliko net 33 skrydžius). Permirkę prakaitu, nuo didelės temperatūros ekipažo nariai per kiekvieną skrydį išmesdavo nuo 6 iki 10 maišų, o vėliau vėl skrisdavo pasikrauti. Kol vieni ekipažo nariai kraudavo maišus į sraigtasparnį, kiti neretai bėgdavo į artimiausius krūmus išsivemti.
Šis vėmimas kartu su šleikštulio jausmu ir viduriavimu dažniausiai liudijo, kad apšvitintam žmogui prasidėjo vadinamoji spindulinė liga. Vėliau po šių simptomų žmogų apimdavo vadinamasis latentinis laikotarpis, kai pacientas gana pozityviai jausdavosi. Dar vėliau pasireikšdavo gerokai sunkesni simptomai, pvz., kaulų čiulpų irimas ar nudegimai, suardantys audinius iki kaulų (smarkiai apšvitinti asmenys buvo siunčiami į vadinamąją Maskvos VI ligoninę, kurioje veikė ūmios spindulinės ligos ir itin didelių apšvitos dozių padarinių gydyme besispecializuojantis skyrius).
Besibaigiant balandžiui, SSRS valdžia jau buvo oficialiai pripažinusi įvykus nelaimę, tačiau ir toliau tylėjo apie katastrofos mastą bei pobūdį. Jos atstovai sąmoningai laikė savą visuomenę nežinioje ir netgi ragino švęsti Gegužės 1-ąją.
„Priešais mano akis – 1986-ųjų gegužės 1 d. demonstracija. Gegužės 1-osios paradas, kurį sveikino mirtis“, – dokumentiniame filme pasakojo fotografas Igoris Kostinas (1936–2015), demonstruodamas savo darytų nuotraukų albumą.
Teigiama, kad tuometis Ukrainos komunistų partijos pirmasis sekretorius Volodymyras Ščerbickis (1918–1990) tų metų demonstracijoje dalyvavo kartu su savo vaikaičiais ir kitais šeimos nariais. Jis mirė nepraėjus nė ketveriems metams po katastrofos. Anot vienos versijos, jo mirties priežastis buvo savižudybė.
(be temos)