Afganistane į valdžią komunistai atėjo per 1978 m. balandžio 27–28 d. vykusį perversmą. Jo metu kartu su šeimos nariais buvo nužudytas Afganistano prezidentas Mohammedas Daoudas Khanas (1909–1978) – nuosaikus kairysis, bandęs laviruoti tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos.

Naujasis režimas, kuriam atstovavo Nur Muhammadas Takari (1917–1979) kaipmat pradėjo socializmo statybas: žemės nacionalizacija ir jos jungimas į dvasinguosius kolūkius iškart sulaukė priešiškumo iš stambių Afganistano žemvaldžių. Konservatyvesni islamo išpažinėjai į komunistinės ideologijos dogmas taip pat žvelgė skeptiškai.

Komunistams pradėjus represijas, ėmė bręsti neramumai. 1979 m. vasario 14 d. buvo pagrobtas ir nužudytas JAV ambasadorius Adolphas Dubsas (1920–1979).

Tų pačių metų kovą Herato mieste kilo atviras ir nuožmus maištas, nukreiptas prieš komunistų vyriausybę. Neramumų metu žuvo ir SSRS piliečiai, savo valdžios pavedimu atvykę čia padėti afganistaniečiams statyti socializmo.

Tarsi to dar būtų negana, nesantaika apniko ir patį komunistinį režimą.

1979 m. spalio 8 d. N.M.Takari buvo uždusintas pagalve. Manoma, kad tai buvo įvykdyta nacionalinės gynybos ministro Hafizullah Amino (1929–1979) pavedimu, mat šis nesutarė su N.M.Takari ir iš karto po jo mirties tapo valstybės galva.

Komunistiniam režimui nesusitvarkant su sukilėliais ir aktyviai prašant karinės Maskvos paramos, sovietų politinis biuras 1979 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą įsiveržti į Afganistaną.

Po dvylikos dienų Raudonosios armijos specialiosioms pajėgoms užėmus strateginius objektus Kabule, o kitiems daliniams plūstant pro Afganistano bei Sovietų Sąjungos sieną (per Uzbekistaną), prasidėjo sovietų intervencija.

Gruodžio 27 d. sovietų specialiųjų pajėgų kariai nužudė H.Aminą, o dar po dviejų dienų Afganistano valdžia atiteko Babrakui Karmaliui (1929–1996).

Jau per pirmus šešis karo mėnesius Sovietų Sąjunga Afganistane dislokavo apie 80 tūkst. žmonių.

Beveik tuo pat metu tūkstančiai pabėgėlių užplūdo kaimynines Pakistano bei Irano valstybes.

Raudonosios armijos remiamas B.Karmalio režimas visiškai kontroliavo didžiuosius šalies miestus, tačiau jo valdžia nieko nereiškė provincijoje, kurioje karaliavo "šventaisiais karžygiais" (arabiškai "mujahidin") vadinami musulmonų partizanai. Juos pinigais bei ginklais rėmė Pakistanas, Saudo Arabija, Iranas, JAV ir netgi Kinija.

Marksistinių intelektualų mėgstamose pasakose tvirtinama, jog šie JAV remiami partizanai vėliau tapo islamo teroristais, siautėjančiais mūsų dienomis ir sėjančiais mirtį tiek savo šalyse, tiek Vakaruose.

Dalis tiesos čia yra, tačiau faktas yra ir tai, kad "šventųjų karžygių" gretose, kovojusiose prieš sovietus, buvo žmonių iš įvairiausių socialinių ir etninių grupių.

Ten buvo nuosaikiųjų ir fundamentalistų, uzbekų ir tadžikų, puštūnų ir įvairiausių iš musulmoniškų šalių atvykusių prietrankų, trokštančių mirti islamo vardu.

Tiesa ir tai, kad tarp avantiūristų, atvykusių į Afganistaną, buvo ir statybų magnato, milijonieriaus Mohammedo bin Awado bin Ladeno (1908–1967) sūnus Osama (1957–2011).

Tiek kairieji intelektualai, tiek islamo teroristai dažnai pabrėžia, kad "Osama, kariavo prieš SSRS", tačiau tiesa yra ta, kad jis sovietų intervencijos metu tebuvo partizanų vado asistentas-pasiuntinukas, kurio vaidmuo tuo metu buvo visiškai nereikšmingas.

Negalima paneigti fakto, kad būtent čia Osama įgijo visas žinias, reikalingas ekstremistinių grupuočių vadeivai, tačiau svarbu suvokti, jog pergalės prieš sovietus šlovė priklauso visai kitiems žmonėms.

Žymiausias iš jų – Ahmadas Shahas Massoudas (1953–2001) – religingas, bet mąstantis, išsilavinęs ir net keliomis užsienio kalbomis kalbantis tadžikų tautybės policijos viršininko sūnus. Jo vadovaujamos maždaug 10 tūkst. kovotojų pajėgos sugebėjo ne vieną mėnesį atsilaikyti prieš kur kas galingesnę Raudonąją armiją, remiamą tankų, šarvuočių, sraigtasparnių bei lėktuvų.

Esminis lūžis kare įvyko maždaug nuo 1985 m. iki 1987 m. Šiuo laikotarpiu naujasis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas (1931) pareiškė norįs baigti karą Afganistane greita pergale. B.Karmalis prarado Maskvos pasitikėjimą ir buvo pakeistas Najibullahu Ahmadzai‘jumiu (1947–1996), o kovos veiksmai ėmė įgauti pagreitį.

Beveik tuo pat metu Ronaldo Wilsono Reagano (1911–2004) administracija nusprendė afganistaniečių kovos veiksmus perkelti į gerokai produktyvesnį lygį.

JAV nuo pat pradžių rėmė Afganistano kovotojus. Dar Jimmy Earlo Carterio Jaunesniojo (1924) administracija skyrė milijonus dolerių Afganistano opozicijai remti.

Viena pirmųjų ginklų siuntų "šventuosius karžygius" pasiekė 1980 m. sausį. Tiesa, jos turinys priminė nevykusį pokštą, mat tai buvo krūva "Lee-Enfield" šautuvų, naudotų dar Pirmajame pasauliniame (1914–1918) kare.

Vis dėlto, laikui bėgant, JAV siunčiama ginkluotė darėsi vis rimtesnė, o pinigų sumos – vis didesnės. Nuo 1985 iki 1987 m. CŽV agentai ėmė rimtai mokyti partizanus sabotažo meno, o maždaug 1986 m. juos pasiekė du ginklai, pakeitę karo eigą – prieštankinis ginklas "Milan" (gebantis pasiekti ir sunaikinti itin toli esantį taikinį) bei vadinamasis "Stinger" (rankinis raketų paleidimo įtaisas, skirtas oro transporto priemonėms naikinti).

1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje komunistinis Afganistanas, Pakistanas, Sovietų Sąjunga ir JAV pasirašė susitarimą, kuris laikomas oficialia sovietų pasitraukimo iš Afganistano pradžia.

1989 m. vasario 15 d. iš Afganistano išėjo paskutinis sovietų karys. Juo tapo generolas Borisas Gromovas (1943), kuris paskutiniuosius 200 metrų "Draugystės" tiltu, jungiančiu SSRS ir Afganistaną, prieš televizijos kameras nuėjo pėsčias.