Lyderių trejetuke – kaip beveik visada – Singapūras, Japonija, Pietų Korėja. Šalys, kurių žmonių mentalitetas, suvokimas apie individo laisvę, imigraciniai procesai mažai ką bendro turi su daugumos kitų lyginamų šalių. Jaunieji airiai sugeba geriau už kitus skaityti, o lenkai, dar 2018 m. buvę tarp geriausių matematikų, šįkart šioje srityje surinko net 27 taškais mažiau. Suomiai – tie patys, pas kuriuos it į švietimo meką keliavo ištisos pedagogų delegacijos, – irgi sukūrė antistebuklą: ūmai pradėjo blogiau skaičiuoti, suprasti gamtamokslių sričių užduotis, o skaitymo užduotyse surinko net 30 taškų mažiau. Kažin, ar šio staiga sužibusios ir užgesusios žvaigždės fenomeno nepakartos ir Estija, kol kas dar įsikibusi į ketvirtąją vietą?

Ką gi daryti, kad būsimieji Lietuvos penkiolikmečiai, jei nesugeba aplenkti estų, juos bent pasivytų?

Bene geriausią išvadą, kaip pagerinti PISA rodiklius, yra pasiūlęs buvęs Amerikos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentas Davidas Berlineris. Jo teigimu, šis projektas – dar vienas dėl testų ir ekonomikos dėsnių pamišusio pasaulio bandymas nuspėti ateitį. Tad praktiškai yra bevertis.

Nors įkurtas tam, kad padėtų tobulinti švietimo sistemas, per daugiau nei 20 metų PISA pasirodė esąs kažkas panašaus į „Mis pasaulis“ rinkimus, kuriuose pagal vieną standartą bandoma įvertinti skirtingų estetikos tradicijų atstoves. Kai skaičiuojami taškai, verčiami tie patys užduočių tekstai, svarbūs tampa net kiekvienos kalbos ypatumai ar kontekstai, kuriame gyvenantys paaugliai skirtingai interpretuoja tas pačias iliustracijas. Galiausiai, mąstantys plačiau, tačiau nebūtinai bukesni, ir pralaimi formulių žinovams.