Įdomu, kad pasaulyje yra kalbų, kuriose žodis "ne" iš esmės neegzistuoja. Jei tokios kultūros atstovą pakviesi į savo gimtadienio vakarėlį, o jis negalės ateiti, sunkiai įmanoma, kad atsakys tiesiog: "Atleisk, bet man nepavyks." Kur kas labiau tikėtina, kad pradės sukti kažką apie tai, jog šiuo metu yra baisiai užimtas, jo tos dienos planai migloti, o tvarkaraštis smarkiai priklauso nuo aplinkos veiksnių. Toks dalykas suprantamas ir absoliučiai atleistinas, jei bendrauji su bičiuliu, augusiu tiek geografiškai, tiek kultūriškai už jūrų marių. Bet kai iš tiesaus klausimo it ungurys rangytis pradeda tūlas lietuvis, kaukia aliarmas, kad kažkas ne taip.

Turbūt kiekvienas pažįstame asmenų, kurių moto galėtų būti: "Noriu įtikti visiems." Tokiems baisiausias scenarijus – ką nors nuvilti, su kuo nors susipykti. Netgi matydami akivaizdžią neteisybę, kartais daromą jų artimiausiems, jie neras drąsos stoti į priekį ir piktai treptelėti koja. Susipykus dviem pusėms, kai viena, jų manymu, – žiauriai neteisi, jie nebent į ausį teisiajam pašnaždės linkėjimus laikytis, bet viešai ir toliau sėdės it kefyro burnon prisisėmę. Na, žodžiu, tokie žmonės amebos, kuriems, atrodo, egzistuoti nereikia stuburo.

Toks personažas gali vieną akimirką guosti savo netradicinės orientacijos bičiulį dėl patiriamos diskriminacijos, o jau netrukus smagiai kikenti iš homofobiškų juokelių kitoje kompanijoje.

Ir tai jau gan rimta problema. Tiek patiems bestuburiams, tiek ir papuolusiems į jų kompaniją. Pirmiausia, tokiu asmeniu neįmanoma pasitikėti. Atrodo, bendrauja adekvačiai, nekvailas, vertybės ne iš šiukšliadėžės ištrauktos, bet tik papučia kitos krypties vėjas, ir, žiūrėk, jau vyksta tokia metamorfozė, kuri patį F.Kafką nustebintų. Pavyzdžiui, toks personažas gali vieną akimirką guosti savo netradicinės orientacijos bičiulį dėl patiriamos diskriminacijos, o jau netrukus smagiai kikenti iš homofobiškų juokelių kitoje kompanijoje. Gali dalytis nuorodomis į gyvūnų prieglaudų puslapius, bet nė žodžio nepratarti atėjęs į svečius ir matydamas, kaip šeimininkas spardo šunį. Taip vardyti galima ilgai, bet viskas sugula į viena – galima dešimtmečius bendrauti su žmogumi ir vis dar neturėti nei žalio, nei mėlyno supratimo, kas jis iš tikrųjų.

Sakytum, noras būti visų draugu, net jei dėl to tenka išduoti ką tik garbintus idealus – tiesiog piktybinė veidmainysė. Bet ne visada. Nebūtinai tas prisitaikėliškumas ateina iš konkrečios naudos sau siekimo ar ėjimo tikslų link, lipant per svetimas galvas. Nenoromis imi svarstyti, kiek smarkiai reikia savimi nepasitikėti, kad net ir mažytė antipatija tavo pusėn subjaurotų visą portretą? Kokiu idiotu save laikyti, kad negalėtum apginti savo tvirčiausių įsitikinimų? Kaip stipriai savęs nekęsti, kad menkutė kritika iš pašalies priverstų jaustis šitaip blogai?

Nes tiesa ta, kad nesame atsakingi už niekieno kito laimę, išskyrus savąją. Ir ne mūsų reikalas, ką kiti apie mus mano, kaip sakė Regina Brett. O stengdamiesi pataikauti visiems aplinkui ar priversti juos jaustis gerai, galų gale nebeįtinkame ir nebepatinkame niekam. Net ir tam žmogui, kuris kas rytą žvelgia iš veidrodžio.

Anaiptol nesakau, kad sveikintina į konfliktus veltis vien dėl smagumo. Atvirkščiai, turbūt su amžiumi ir kartu ateinančia išmintimi būdinga vis dažniau duoti kvailiui kelią. Tačiau visiškai natūralu: kad ir darytum, atsiras tau prieštaraujančių. Ir jei tuomet susisuksi į kamuoliuką ar eilinį kartą skubėsi pakeisti dainelę, vargu ar nueisi toli. Nes gal ir ne veltui Dante taip giliai į savąjį "Pragarą" nubloškęs buvo pataikūnus, o bevalių ištižėlių net ir ten nenorėjo priimti.