Daug žmonių išsigando dėl sienos saugumo.

Jie sako ir rašo maždaug taip: jeigu taip lengvai pabėgo, tai gali kas nors taip pat lengvai ir pas mus atbėgti.

Mergaitės likimas, Rusijos spec. tarnybų vaidmuo, padedant jam pabėgti, nėra tiek analizuojami, kiek sienos saugumas.

Tačiau, kai jau praeina pirmasis išgąstis, pravartu įjungti loginį mąstymą, prasiturtinti žinias apie tai, kaip tos sienos apskritai veikia.

O loginis mąstymas sako paprastai: Lietuva savo sienas saugo būtent nuo atbėgančių – ateinančių ar atvažiuojančių, atplaukiančių ar atskrendančių pas mus. Dar visai neseniai  buvo daug straipsnių apie taip vadinamus ichtiandrus, kurie upe plukdydavo kontrabandą iš Karaliaučiaus pas mus. Dabar apie tai beveik nebegirdžiu, todėl darau išvadą, kad pradėjo veikti stebėjimo kamerų sistema.

Rusijos gi pusė tą pačią sieną saugo panašiu principu – nuo patekimo iš išorės. Tai, kad šis atvejis buvo kitoks, kad vyras su kūdikiu iš karto buvo priglaustas be jokio perspėjimo jam pažeidus sienos liniją upėje, rodo atvejį buvus ypatingą.

Logika sako paprastai: jie jo laukė ir apie jį žinojo.

Tarnybų orientavimas į išbėgančius iš šalies būdingas diktatūroms. SSRS laikais buvo saugomasi norinčių išbėgti iš komunistų kalėjimo.

Todėl galiu tik pakartoti, ką jau rašiau ir vakar: palyginti pabėgimo atvejį su galimais atbėgančiais priešais iš kitos sienos pusės – visiškai nelogiška.

Juk jei pasieniečiai sureagavo per dvi minutes nuo signalo iš vaizdo kameros į plaukiantį per Rusijos sieną, tai išsilaipinti nepastebėtiems gumine valtimi pas mus – neįmanoma. Jie iš karto būtų sulaikyti mūsų teritorijoje. Skirtingai nuo galimybių sulaikyti išbėgantį. Ties Baltarusijos siena pavyko, nes ten visai kitokia geografija, pastatyta fizinė siena.

Būtent todėl tokie palyginimai yra nelogiški.

Ar šis atvejis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui?

Kelia, bet ne todėl, kad tas vyras pabėgo iš šalies.

Išvada paprasta: visi keisti suverenai, maršistai, juvenalinių justicijų apologetai yra Kremliaus dėmesio centre.

Vaiko, Lietuvos piliečio pagrobimas – kriminalinis nusikaltimas, o grėsmė nacionaliniam saugumui yra tai, kad Rusijos žvalgybos veikia mūsų teritorijoje per štai tokius žmones, kad galima numanyti, jog tai ne vienintelis toks veikėjas.

Išvada paprasta: visi keisti suverenai, maršistai, juvenalinių justicijų apologetai yra Kremliaus dėmesio centre. Jau vien žinojimas, su kuo jie, sumažina tokiems galimybes manipuliuoti žmonių protais.

Nors ir suprantant motinos tragediją, praradus vaiką, man šios abi istorijos apie norinčius į Baltarusiją ir Rusiją išvežti lietuvius, yra kaip tik naudingos Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Kodėl?

Todėl, kad gal bus mažiau naivumo apie tai, kokioje terpėje veikia Kremliaus čiuptuvėliai.

Tai, kad veikia tokioje primityvioje terpėje, rodo ir didžiosios dalies visuomenės atsparumą.

Nors, atskleidžia ir kitą pusę – sudėtingesnę.

Chaosą ir įtampas, nerimą, emocijas demokratinėje visuomenėje sukelti nėra sudėtinga.

Kai įsijungia emocijos, loginis mąstymas išsijungia.

Tokio efekto ir siekiama.

Juk taip jau buvo ne kartą. Tik keletą tokių operacijų priminsiu iš atminties: emocinė ataka prieš tuometinio Vilniaus banko indėlininkus Pakso rinkimų kampanijos metu, „Chevron von!“ akcija su Karbauskio šešėliu behind, abu referendumai dėl atominių (ypač antrasis), Venckienės mergaitės istorija, kai buvo įjungtas net „Russia today“ su žinia apie tai pasauliui ir daug kitų.

Tad visus tokius įvykius turime analizuoti, iš jų mokytis, auginti savo pačių atsparumą, padedant vieni kitiems susivokti.