1945-ųjų balandžio 25 d. ant Elbės upę kertančio Torgau tilto "dvasingieji" Rytai pagaliau sutinka "supuvusius" Vakarus. Trečiasis reichas sunaikintas, tačiau visavertė taika į Europą dar neatėjo.

Bolševikų caras Josifas (1878–1953) ne tik "išlaisvina" Baltijos valstybes, Rumuniją, Prūsiją, Lenkiją, Sileziją, Bulgariją, Vengriją ir Čekoslovakiją, bet ir okupuoja. Vokietija padalijama į dvi dalis, o jos sostinė Berlynas, nors ir patenka sovietų zonon, yra dar labiau išmėsinėjamas. 1945-ųjų gegužės 8 d. šis miestas suskaldomas į keturis sektorius – amerikiečių, britų, prancūzų ir sovietų.

1946-ųjų birželio 30 d. sovietai sustiprina demarkacinės linijos, skiriančios jos ir vakariečių sektorius, apsaugą, o tų pačių metų spalio 29 d. įdiegiama 30 parų galiojančio paso sistema: tik su šiuo dokumentu bus galima patekti iš vieno sektoriaus į kitą.

1948 m. birželio 23 d. Vakarų zonose įvyksta pinigų reforma – reicho markes pakeičia Vokietijos markės. Tai įsiutina sovietus ir kitą dieną pradedama absoliuti Berlyno blokada, trukusi iki 1949 m. gegužės 12 d., nutraukiamas net elektros tiekimas.

Dar prieš kelerius metus ginklais, technika ir kitkuo sovietus šelpę amerikiečiai dabar yra priversti remti buvusius priešus. 1948 m. birželio 25 d. atidaromas oro koridorius į Berlyną. Per trumpiau nei metus atliekama daugiau nei 200 tūkst. skrydžių ir atgabenama milijonai prekių (maisto produktų, vaistų ir kuro) vargstantiems vokiečiams.

1949-ųjų birželio 4 d. įsteigiama NATO. Tų pačių metų gegužės 24 d. Vakarų Vokietija paskelbiama Federacine Respublika (VFR), o spalio 7 d. rytinė jos kaimynė – Demokratine Respublika. Pastarosios apsuptas Vakarų Berlynas tampa demokratijos ir laisvosios rinkos sala socializmo pelkėje.

"Laisvė atneša daug sunkumų, o demokratija nėra tobula. Bet mums niekada neteko statyti sienos, kad sulaikytume savo žmones ir neleistume jiems mūsų palikti" (Johnas Fitzgeraldas Kennedy‘s, 1963 m. birželio 26 d.).

Sovietų atneštas socializmas, kad ir koks "pažangus" būtų, ne itin sužavėjo vokiečius. Kol Vakarų Vokietija ir jos kaimynės kėlėsi iš griuvėsių, rytinė žemyno dalis nerodė prisikėlimo ženklų. Jauni ir labiausiai išsilavinę socialistinės visuomenės nariai masiškai bėgo iš komunistų kontroliuojamų teritorijų į Vakarus kone visą XX a. 6-ąjį dešimtmetį ir vėliau. Sovietų lyderiai tai įvardijo "protų nutekėjimu".

1952 m. gegužės 26-ąją uždaromi pasieniai, o atvira lieka tik siena tarp Vakarų ir Rytų Berlyno. 1953 m. birželio 17 d. Rytų Vokietijoje įvyksta darbininkų sukilimas. JAV vadovai nepaklauso CŽV rekomendacijų apginkluoti darbininkus ir šiuos sutraiško sovietų tankai.

1958 m. lapkritį Nikita Chruščiovas (1894–1971) ima reikalauti, kad sąjungininkai apleistų Vakarų Berlyną per šešis mėnesius. Beveik dvejus metus trukusi Nikitos psichozė, pasireiškusi derybomis su dviem JAV prezidentais bei amerikiečių ir sovietų tankų akistata vadinamajame Čarlio patikros taške (Checkpoint Charlie), pasiekė atomazgą 1961 m. rugpjūčio 13 d.

Sakoma, jog sienos idėją aktyviai piršęs Rytų Vokietijos valdytojas Walteris Ernstas Paulas Ulbrichtas (1893–1973). Dar 1961 m. birželį jis garsiai pareiškė: "Niekas neplanuoja statyti sienos". Vos po poros mėnesių, naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją, Raudonosios armijos daliniai, padedami darbininkų, pradėjo įrenginėti pirmąsias užkardas, turinčias neišleisti bėglių iš socialistinio rojaus.

Jau rugpjūčio 15 d. siena, įkūnijusi "liaudies valią", buvo išniekinta. 19-metis sargybinis Hansas Conradas Schumannas (1942–1998) paprasčiausiai apsisuko ir nubėgo vakarų kryptimi. Jo "išdavystę" užfiksavo suomių fotografo kamera. Tikslus žmonių, įveikusių socialistinio rytojaus užkardą, skaičius nėra žinomas. Manoma, kad jų buvo apie 5 tūkst. (1,3 tūkst. buvo sargybiniai). Dar 140 žmonių žuvo nepasiekę tikslo.

Laisvės svajotojai statė ant kortos kone viską, o planuodami pabėgimą pasitelkdavo pačias beprotiškiausias idėjas. Sprunkant ar išgabenant savo artimuosius, buvo pavogtas traukinys (Harry Deterlingas su draugais ir šeima, 1961 m.), rėžtasi tanku į pačią Berlyno sieną (Wolfgangas Engelsas, 1963 m.), plaukta lediniu vandeniu (Hartmutas Richteris, 1966 m. ir Ingo Bethke, 1975 m.), buvo sustabdytas metro traukinys (brolių Müllerių šeimos, 1962 m.), kasti tuneliai (vieną pirmų iškasė tie patys Mülleriai, siekdami išgabenti trečiojo brolio šeimą į Vakarus), pasitelkti akrobatiniai sugebėjimai (cirko artisto Horsto Kleino pabėgimas, 1963 m.) bei konstruoti oro balionai (Strelczykų ir Wetzelių šeimų bendras pabėgimas 1979 m.).

1983 m. I.Bethke brolis Holgeris nusprendė prisijungti prie vyresniojo. Jis nuo aukšto pastato lanku iššovė strėlę, prie kurios buvo pritvirtintas lynas. Vakaruose ant kito statinio buvęs Ingo pritvirtino ir įtempė lyną. Dabar Holgeris ir jo draugas galėjo nusliuogti juo virš sienos. Norėdami ištraukti trečiąjį brolį Egbertą, Ingo ir Holgeris išmoko skraidyti itin mažais ir lengvais lėktuvais. Jų planas buvo genialiai paprastas – nuskristi į rytus, pasiimti jaunėlį ir išskristi atgal. Kaip tarė, taip ir padarė. Kad suklaidintų sargybinius, prie lėktuvų priklijavo po raudoną žvaigždę.

Visa tai įvyko 1989-ųjų gegužę, sienos griuvimo išvakarėse. Iki subyrėjimo buvo likę vos šeši mėnesiai, tačiau tuo metu dar mažai kas drįso tikėti, jog didžiausias XX a. geopolitinis stebuklas – Sovietų Sąjungos krachas įvyks taip greitai.

"Ar tai didelių permainų Sovietų Sąjungoje pradžia? Ar tik simboliniai žingsniai, stengiantis sukelti Vakaruose bergždžius lūkesčius arba sustiprinti sovietų sistemą jos iš esmės nekeičiant?" (Ronaldas Wilsonas Reageanas, 1987 m. birželio 12 d.).