Ką darytum, jei sužinotum, kad gyventi tau liko vos vieni metai? Tokį klausimą šiandienos „Vilniaus dienos“ puslapiuose užduoda Vilniaus rotušės ceremonimeistras Saulius Pilinkus. Inkštum nulindęs į tolimiausią kampą ir gailėtum savęs? O gal pasistengtum į tuos vienus metus sutalpinti tiek gyvybės, kiek į save nesugėrei per visą buvusį gyvenimą? O kiek galėtum duoti sau ir kitiems, jei kiekvieną dieną gyventum taip, lyg ji būtų paskutinė?

Filmo „Geriausias egzotiškas “Marigold„ viešbutis“ herojus Sonis nuolat kartoja seną indišką patarlę: „Pabaigoje viskas bus gerai, o jeigu dar nėra gerai, vadinasi, tai – ne pabaiga.“ Banalybė? Taip, bet būtent banalybėse ir slypi tiesa. Kitaip jos nebūtų banalybės.

Pozityvumo, teigiamo požiūrio į pasaulį galima išmokti ir galima tokį požiūrį išugdyti. Jeigu apie pasaulį kalbėsime neigiamais žodžiais, tokiame pasaulyje ir gyvensime, tokį paliksime ir ateities kartoms.

Todėl šiandien, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, „Vilniaus diena“ pasistengė savo skaitytojams suteikti pozityvių emocijų. Norime, kad visi pažvelgtume į save, į esančius šalia ir nuoširdžiai atsakytume į klausimą: ar mums tikrai viskas taip blogai, kaip kartais atrodo?

Vokiečių filosofas Gottfriedas Leibnizas teigė, kad mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių ir kad visi kiti pasauliai, net jei tokie ir egzistuotų, nebūtinai turėtų būti geresni už mūsiškį.

Tačiau mes nuolat įsivaizduojame, kad geriau yra kur nors kitur. Toks įsivaizdavimas, priimtas kaip aksioma, užtemdo akis ir nebeleidžia blaiviai žvelgti į supantį pasaulį.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena nėra žurnalistų, leidėjų ir rašytojų šventė. Ši diena – tai visos tautos šventė, nes būtent kalba ir yra svarbiausias skiriamasis tautos bruožas. Pažvelgus į kalbą galima nustatyti kiekvienos tautos ligas ir stiprybes. O juk po 40 metų trukusio lietuviškos spaudos draudimo lietuvių kalba tik stiprėjo ir dabar, kaip sako kalbininkai Antanas ir Irena Smetonos, išgyvena geriausius laikus per 500 pastarųjų metų.

Tiek daug ir tokios įvairios žiniasklaidos Lietuvoje niekuomet nebuvo. Šis faktas galėtų stebinti, nes valdžios pozicija spaudos atžvilgiu šiandien ir yra tas šaukštas deguto šventinėje medaus statinėje. Tačiau nestebina, nes jei lietuviška spauda neišnyko per 40 draudimo metų, neišnyks ir dėl bukaprotiškos mokesčių politikos.

Galima neabejoti, kad šiandien politikai žurnalistams, leidėjams, rašytojams adresuos daug gražių žodžių. Tačiau paklausti, kada spaudai bus grąžintas lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas, kurį padidinus ne vienas leidinys buvo priverstas nutraukti veiklą, tik gūžčios pečiais ir vyniosis aptakiomis frazėmis.

„Dėl finansinių sunkumų prastėja spaudos leidinių kokybė, kyla grėsmė šalies žiniasklaidos nepriklausomumui, didėja spausdintų leidinių kainos, spaudos leidiniai darosi neįperkami šalies gyventojams“, – ragindama grąžinti 9 proc. PVM tarifą spaudai pabrėžė šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tačiau Vyriausybei ir Seimui tai nė motais. Kai kurie politikai tikriausiai net džiaugtųsi, jei nepriklausoma spauda išnyktų. Juk tuomet niekas nesiknaisiotų po nešvarius marškinius, neklausinėtų apie turtų kilmę ir abejotinos moralės meilės nuotykius.

Bet būkite ramūs, ponai. Žiniasklaida niekur neišnyks. Tad sveikiname jus Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga. Ir atminkite: mes jus stebime.