Vieni sako, kad gimdamas vaikas jau atsineša savo likimą, kiti teigia, kad savo likimo šeimininkai esame mes patys.

Dažnai tenka girdėti: kol esi jaunas, atrodo, kad nugalėsi pasaulį, bet gyvenimas aplaužo vos išsiskleidusius sparnus.

Manau, jog vertinti, ar šios nuomonės klaidingos, ar teisingos, yra beprasmiška. Likimas – tai žmonių sugalvotas sparnuotas žodis, skirtas nesėkmėms ar pasisekimams pateisinti.

Iš tiesų gyvenimo užkaboriai susideda iš žmonių poelgių ir santykių. Tai yra žmogaus likimą tiesiogiai ar netiesiogiai veikia kiti žmonės. Taip visuomenė sukuria santvarką, kuri diktuoja bendravimo taisykles.

Tačiau žmogus nėra mašina ir tos taisyklės anksčiau ar vėliau pradeda jį "smaugti".

Dažnai sutinku asmenis, kuriuos vaizdingai galima pavadinti vaiduokliais. Jie atsiranda tarsi iš niekur. Užkalbina sėdint parke, stovint parduotuvėje ar vaikštinėjant mieste. Aš nežinau nei jų vardų, nei pavardžių, o jie man patiki pačias skaudžiausias savo gyvenimo istorijas. Taip, kaip paslaptingai atsiranda, taip ir paslaptingai pradingsta, palikdami knygos ar filmo vertą scenarijų.

Kodėl žmonės taip elgiasi? Manau, tai yra neįsipareigojantis pagalbos šauksmas. Siekis būti išklausytiems be smerkimo bei pamokslų. Aš jiems svetima, todėl jų gyvenimui neturiu jokios įtakos.

Vieni žmonės renkasi tokį trumpalaikį būdą išsilieti, nes nebegali susikaupusių nuoskaudų laikyti savyje, kiti kreipiasi į specialistus. Suprantama, mokami nemenki pinigai ir gaunama psichologinė pagalba. Ir kuo toliau, tuo labiau visuomenėje tai tampa įprastu reiškiniu.

Dabar gausu psichologinės reabilitacijos grupių, jaunimo pagalbos linijų, privačių psichologų kabinetų, prie kurių driekiasi milžiniškos eilės. Tačiau net kvalifikuoti specialistai nėra visagaliai ir ne visada yra pajėgūs padėti. Todėl kartais ieškoma iracionalesnių problemos sprendimo būdų. Vienas priimtinesnių pasirinkimų – lankymasis bažnyčioje. Naivus tikėjimas, jog paaukojus bažnyčiai, sukalbėjus mintinai išmoktas maldas bei atlikus išpažintį bus išpirkta sielos ramybė, ir visos problemos stebuklingai pradings.

Bėda yra ta, kad ieškojimų įkarštyje, nežinant, ko ieškoma, galima pasibelsti ne į tas duris. Pasimetusį, palūžusį žmogų su malonumu priglaus neaiškios gyvenimo būdo mokyklos. Jose pasakojama apie kosmoso energiją, begalinę meilę, nežinomas dievybes, kurių vardus vos galima ištarti. Vyksta mokami seminarai, kurių metu patiriama ekstazė, liejamos neigiamos ir teigiamos emocijos.

Po kurio laiko sutikus tokį "mokyklėlės" narį, jis žiūrės tuščiu žvilgsniu ir kalbės žodžius, kurių reikšmės nei pats nesupranta, bet jais besąlygiškai tikės, lyg jie būtų vienintelė ir neginčijama gyvenimo tiesa.

Tačiau tai dar ne blogiausias variantas, kuris gali nutikti emociškai pažeidžiamam žmogui. Blogiausia būna tuomet, kai žmogus kenčia sukandęs dantis užsidaręs savo kiaute. Kartais nutinka taip, kad jis tarsi "sprogsta", ir įvyksta tragedija.

Tokiais pavyzdžiais persisunkusi žiniasklaida, kai jaunas žmogus pasitraukia iš gyvenimo ar įvyksta kraupios žmogžudystės be jokios suvokiamos priežasties.

Tuomet aplinkiniai stebisi, kodėl tai nutiko, ir dažniausiai viskas susiveda į tą patį tašką – emocinę vienatvę.

Lyg ir išeitis iš viso to yra paprasta – mokėjimas kalbėti ir klausyti. Regis, šios funkcijos vaikui duotos nuo gimimo bei išlavinamos laikui bėgant.

Tačiau metams slenkant vis tolyn, jos ir atbunka. Nejučia pradedame kalbėti tai, kas naudinga ar tinkama, užgniauždami tikruosius jausmus bei girdėdami tai, ką norime, ignoruodami skaudžią tiesą. Taip susikuriame vaidmenis, kurių kaliniais ilgainiui tampame.