Vienas dalykas, kai pateikiamų žinių suvokimą iškreipia priėmėjo pasipriešinimas: dėl tingumo, išankstinio nusistatymo, neišsilavinimo jis perskaitytas, pamatytas ar išgirstas naujienas interpretuoja klaidingai. Tai sunkiai, bet išsprendžiama (tikiuosi) problema.

Ir visiškai kitaip viskas atrodo, kai naujiena jos priėmėjui pateikiama netiksliai, vėlgi dėl paviršutiniškumo ar, dažniausiai, tingumo. Nors žurnalistų tingumą, pats pabuvęs jų kailyje, linkčiau vadinti konvejeriniu nuovargiu.

Prie naujienų gamybos staklių dirbantis žurnalistas gaunamą žinių srautą dalija į dvi dalis – patikimos ir tikrintinos informacijos. Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) automatiškai priskiriame prie patikimų ir iš jos gaunami pranešimai papildomo darbo nereikalauja – tereikia dešimties minučių vertimui ir tekstas publikuojamas tinklalapyje. Taip elgiasi ir Lietuvos, ir viso pasaulio žurnalistai.

Ypač, kai nuojauta sako: reakcija, paskelbus naujieną, bus audringa. Kulinarijos žinutes (burokai kenkia, morkos – ne, arba atvirkščiai) su vėžio kontekstu žiniasklaida mėgsta. Mažiau skaitytojus gerbiantys redaktoriai į tinklalapį krauna viską, ką rado internete, profesionalesni tokio tipo turinį atsirenka, bet galiausiai viskas suvienodėja, ir net patikliausi naujienų vartotojai, prislėgti informacijos gausos, į ją nebereaguoja.

Bet kai PSO paskelbia ilgų tyrimų rezultatus su raktine fraze "kiekviena per dieną suvalgyta 50 gramų perdirbtos mėsos porcija padidina kolorektalinio vėžio riziką 18 proc.", žurnalistams telieka vienas kelias – skubiai dalyvauti kuo baisesnės antraštės sukūrimo lenktynėse. O skaitytojams – išsigąsti ir, atvėrus šaldytuvą, ieškoti padoraus pakaitalo dešrai, dešrelėms, kumpiui ir lašiniams. Dabar visi šie produktai atsirado pirmoje kancerogenų grupėje pagal IARC, toje pačioje grupėje, kurioje yra tabakas, alkoholis, arsenas ir plutonis.

Būtent tokioje situacijoje reikia įjungti sugebėjimą skaityti. Nors ne – pradžiai užtektų sveiko proto, negi PSO sako, kad kelis tūkstantmečius trukęs perdirbtos mėsos vartojimas yra toks kenksmingas? Ir tai paaiškėjo būtent dabar?

Ką gi iš tikrųjų praneša PSO? Perskaičius organizacijos išplatintą tekstą, tampa aišku, kad kalbama ne apie absoliučius, o santykinius dydžius. T.y. jei hipotetinis vegetaras turi, tarkim, 1 proc. galimybę susirgti žarnyno vėžiu, tai dešros valgytojo rizika padidės ne 19 (1+18), o 1,18 proc. Realiais skaičiais šie procentai atrodys maždaug taip: kiekvienais metais Lietuvoje gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu suserga maždaug 50 žmonių iš 100 tūkst. gyventojų. Rašau "maždaug", nes apvalų skaičių (kuris šiek tiek atitinka tikrą situaciją) naudoju kaip iliustraciją. Taigi, jei tas pusšimtis žmonių, kuriems statistika liepia susirgti žarnos vėžiu, būtų niekada nevartoję perdirbtos mėsos produktų, vėžiu susirgtų 18 proc. mažiau – 41 žmogus. Žinoma, devyni nesusirgę (iš 100 tūkst.) yra gerai, bet tai nebeskamba ypač grėsmingai. Štai rūkymas vėžio riziką padidina 24 kartais, arba, skaičiuojant santykiniais dydžiais (kaip dabar antraštėse daroma su perdirbta mėsa), – 2400 proc. Kodėl niekada nemačiau antraštės "Rūkymas vėžio riziką padidina 2400 proc."?

Skaitant PSO pranešimą reikia įjungti ne tik teksto suvokimo įgūdžius, bet ir bendrą išsilavinimą. Sveikatos organizacijos išvados yra statistinės – tyrėjai kelių tūkstančių žmonių klausė apie jų valgymo įpročius ir gautus rezultatus palygino su sergamumo duomenų bazėmis. Statistika yra tikslus ir patikimas mokslas, bet veiksmingas tampa tik po pateiktų duomenų interpretacijų, kurias vadinti absoliučiai tiksliomis negalima.

Štai, statistika atrado, kad kuo daugiau nuperkama ledų, tuo daugiau žmonių nuskęsta. Paviršutiniškas interpretatorius nuspręstų – laikas gelbėti žmones ir uždrausti ledus. Ir, aišku, būtų neteisus, nes tikslius ir patikimus statistinius duomenis interpretavo be trečio faktoriaus – vasaros.

PSO ataskaitoje irgi yra trečiasis faktorius – apklausos rodo (nors užtenka ir mūsų privačios patirties), kad dešrų ir kumpių valgytojai beveik visuomet mėgsta ir visą kitą maistą. Jie užgula ir tortus, ir saldžius vaisvandenius, ir alkoholį. Gerai pavalgę mėgsta sutraukti cigaretę ir vėl šio bei to užkąsti. Jie dažnai turi nemenką antsvorį ir diabetą. Štai šitaip gyvenimo būdas tampa trečiuoju veiksniu, kuris koreliaciją tarp dešros ir vėžio padaro realistiškesnę. Ir pateikia sprendimo būdą, kuris visiems žinomas nuo seniausių laikų (kelinta tai mirtina nuodėmė?) – nereikia persiryti. Bet kumpio iš šaldytuvo išmesti taip pat nereikia.