Šią savaitę prasidės viena didžiausių sporto švenčių – Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Nors dažnai teigiama, kad nereikia painioti sporto ir politikos, tačiau realybėje šios dvi sritys yra glaudžiai susijusios, ypač kalbant apie šalis, kuriose demokratija nėra labai gyvybinga.
Bet šį kartą – ne apie demokratiją Rusijoje, prezidento Vladimiro Putino nostalgiją Sovietų Sąjungai ar korupciją, kuri apraizgė olimpines žaidynes.
Sočio olimpiada dar kartą leidžia prisiminti amžiną temą – Lietuvos ir Rusijos santykius.
Kaip žinome, į žaidynes, kurios laikomos asmenišku V.Putino pasididžiavimu, nevyks Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak Prezidentės, esant tokioms politinėms aplinkybėms, ji nemato galimybės iš Sočio VIP tribūnos palinkėti sėkmės Lietuvos sportininkams. Premjeras Algirdas Butkevičius jau pakuojasi lagaminus ir kartu su žmona Sočyje praleisti planuoja keturias dienas. Pasak Vyriausybės vadovo, "jam nenurodoma, kur važiuoti, į Rytus ar į Vakarus".
Kaip tai turėtų suprasti Rusijos diplomatai? Kad Lietuva žaidžia blogą ir gerą policininką? Bet niekam ne paslaptis, kad blogo policininko, tai yra Prezidentės, rankose sukoncentruoti užsienio politikos (ir ne tik jos) svertai.
Be to, ar Lietuva gali žaisti su Rusija gerą ir blogą policininką? Atsižvelgiant į galių skirtumus, Maskva dėl to turėtų net įsižeisti.
Kita vertus, ar patys Lietuvos diplomatai supranta tokį mūsų politikų elgesį Sočio olimpiados atžvilgiu?
Matyt, kad ne. O ir visą nepriklausomybės laikotarpį buvo vykdoma tokia pati sunkiai suprantama politika Rusijos atžvilgiu. Lietuvoje nuolat kalbama apie tai, kad reikia gerinti santykius su Rusija, bet kartu vyrauja karinga retorika ir kaltinimai Maskvai.
Žinoma, pati Rusija bei jos diplomatija irgi nėra labai draugiška. Tačiau kaip elgtis, jei "Lietuvos užsienio politikos protu nesuvoksi"?
Gal visų pirma Lietuva turėtų sudėlioti visus taškus ant savo požiūrio į Rusiją ir tik tuomet tikėtis kažko? Kitaip tariant, Lietuva neturi nuoseklios ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu.
Kol jos nebus, neegzistuos ir bent šioks toks abipusis pasitikėjimas, kuris leistų pradėti rimtesnį dialogą. Dabar gi Maskva į kiekvieną iniciatyvą žvelgia paranojiškai. Analogiškai elgiamasi ir Lietuvoje.
Tad bent kol kas bet kokios kalbos apie santykių perkrovimą, gerų kaiminystės santykių sukūrimą tėra kalbos prieš rinkimus, skirtos Lietuvos vidaus auditorijai.
Naujausi komentarai