Kaukaze jis buvo audringas ir kruvinas bei prognozavo apie artėjančius, daugelį metų truksiančius karus.
O štai vadinamosiose SSRS vakarinėse respublikose (Moldovoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje) vyravusios nuotaikos buvo tarsi savotiškas Baltijos valstybėse ir Kaukaze vykusių procesų mišinys.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Moldovoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, kaip ir Baltijos valstybėse, „išstojimas“ iš Sovietų Sąjungos buvo ramus ir taikus, tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad ši tyla buvo apgaulinga. Kremlius šių kraštų nebuvo nusiteikęs taip lengvai paleisti (kaip ir Kaukazo), o Moldovos, Baltarusijos ir Ukrainos žmonių dar laukė ilgas bei daug iššūkių apimantis, iki pat mūsų dienų trunkantis žygis laisvės link.
Kaip ir Kaukazas, dabartinės Moldovos žemės buvo ta vieta, kurioje susikirto krikščioniškos Rusijos bei musulmoniškos Osmanų imperijos interesai. Po 1806–1812 m. karo dalis dabartinės Moldovos žemių pateko į Rusijos imperijos sudėtį, o baigiantis Didžiajam karui (1914–1918) buvo paskelbta apie šių žemių, tais laikais labiau žinomų Besarabijos pavadinimu, atsiskyrimą nuo Rusijos bei susijungimą su Rumunijos karalyste.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1939–1945) dabartinė Moldova vėl pateko į tiesioginę Kremliaus įtakos zoną, o besibaigiant XX a. devintajam dešimtmečiui šiame krašte, kaip ir Baltijos valstybėse, ėmė stiprėti nacionalistinės nuotaikos.
„Maskva. Moldovos Sovietinės Respublikos komunistų partijos lyderis ketvirtadienį buvo atleistas po to, kai savaitgalį ilgai rusenę nacionalistiniai bruzdėjimai peraugo į smurtą, vyriausybės laikomą grėsme sovietų valdžiai šiame krašte. Anot oficialios naujienų agentūros TASS, Semionas K. Grossu, paskutinis sovietinės respublikos partijos lyderis, paskirtas valdant velioniui prezidentui Leonidui Brežnevui, buvo „atleistas iš pareigų dėl perkėlimo į kitas pareigas“, – pranešė „Los Angeles Times“ straipsnis „Moldovoje atleistas komunistų partijos vadovas: Sovietų Sąjunga: Naujasis vadovas veikiausiai turi įgaliojimus stabilizuoti respubliką, kurioje kilo nacionalizmo proveržis“ (angl. „Communist Party Boss Fired in Moldavia: Soviet Union: The new chief apparently has a mandate to stabilize the republic, where nationalism has erupted“, 1989 11 17).
Pasak straipsnio autoriaus, S. K. Grossu (1934), ėjęs šias pareigas devynerius metus, griežtai kovojo su atgimstančiu Moldovos nacionalizmu. Asmenys, reikalaujantys puoselėti tenykštę kultūrą, buvo atidžiai stebimi ir netgi kalinami, todėl prieš komunistų valdžią nusiteikę aktyvistai, kurių gretose ryškiausiai reiškėsi vadinamasis Moldavijos liaudies frontas (rumuniškai „Frontul Popular din Moldova“), stengėsi jį išversti iš posto kaltindami politinių bei ekonominių reformų stabdymu.
Moldovos kalba ir kultūra daug kuo primena kaimyninės Rumunijos, tačiau jos žemėse gyveno ir nemaža rusakalbių bendruomenė. Ji taip pat turėjo savas protesto akcijas rengusius aktyvistus, o bene daugiausia aistrų kėlęs klausimas buvo susijęs su Moldovos nacionalistų siekiu paskelbti savą kalbą valstybine ir pakeisti rusišką kirilicą lotyniška abėcėle. Besibaigiant 1989 m. vasarai, Moldovos nacionalistai įgyvendino šį savo sumanymą, o tenykščiai rusakalbiai tai priėmė kaip grėsmę saviems interesams.
Baltarusijoje tuo metu antisovietines nuotaikas pakurstė išaugęs susidomėjimas prieš keletą dešimtmečių vykdytais stalinistiniais nusikaltimais. Tuo metu buvo nustatyta vadinamoji Kurapatų masinės kapavietės vieta, tad teigiama, kad šis su Zianonu Stanislavavičiumi Pazniaku (1944) siejamas atradimas ir paskatinęs Baltarusijos žmones atviriau prabilti apie demokratinio pobūdžio reformas (portale radabnr.org pateikiamas straipsnis „Kurapatai – mirties kelias“ („Курапаты – дарога сьмерці“), išspausdintas 1988 m. birželio 3 d. leidinyje „Literatūra ir menas“ („Літаратура і Мастацтва“), taip pat portale sciencespo.fr pateikiamas straipsnis „Kurapatai (1937–1941): masinės NKDV žudynės sovietinėje Baltarusijoje“ (angl. „Kurapaty (1937–1941): NKDV Mass Killings in Soviet Belarus“, 2008 03 27).
Iškilusis Lukašenkų giminės patriarchas Aleksandras Grigorijevičius (1954) tuo metu tebuvo paprastas sovietinis funkcionierius.
Ukrainoje apie artėjančius bandymus nusiplėšti Kremliaus virkštelę iš esmės buvo paskelbta ne kur kitur, o tame pačiame velnio neštame ir pamestame Donbase.
„Darbininkų aktyvumu garsėjančiame Donecko anglių telkinyje, pateikus panašius reikalavimus į streikuojančiųjų Vakarų Sibire, prasidėjo aštuonių kasyklų streikas. Sovietų valstybinė televizija pranešė, kad pirmadienį Makijivkoje, naujojo protesto centre, vykusiame mitinge dalyvavo tūkstančiai kalnakasių“, – pranešė „Los Angeles Times“ straipsnis „Sovietų kalnakasių streikas keliasi į Ukrainą“ (angl. „Soviet Miners Strike Spreads to Ukraine“, 1989 07 18).
Pasak žurnalisto, Ukrainos kalnakasiai, kaip ir jų kolegos iš Sibiro, reikalavo didesnės autonomijos, kuri leistų pakelti anglies kainą ir pasilikti didesnę pelno dalį.
Naujausi komentarai