Vieni garsiausiai piktinasi. Sako, kad tuoj ir orą apmokestins. Kiti džiaugiasi naujiena – gal sumažėjus tų, kurie ten automobilius ištisomis paromis nemokamai laiko, nebereiks it rykliams sukti ratais aplink aikštelę, kol rasi vietą prisiparkuoti. Iš tikrųjų keista gal tik, dėl to, kad kol ramiausiai užkardais apsitvėrė nemažai didesnių miesto stovėjimo aikštelių, jokios polemikos nebuvo girdėti, o štai kritus kone paskutiniam Mohikanui Nemuno pakrantėje – sujudimas. Matyt, kaip dažnai pasitaiko, tiesa kažkur per vidurį.

Pažiūrėjus, kiek procentų tikrai nepigių automobilių važinėja didmiesčių gatvėse, gali pagalvoti, kad atlyginimais lenkiame Šveicariją.

Logiška, kad darbuotojams, nesvarbu, ar dirba jie nedidelėje maisto prekių parduotuvėje, ar prekybos ir pramogų milžine, mašinos laikymas turi būti nemokamas. Vienas aspektas – finansinis, kitas – paprasčiausias saugumas. Norisi tikėti, kad dauguma prekybos ar verslo centrų mąsto taip pat ir savo darbuotojų neskriaudžia. Kitas dalykas – tų užkardų funkcionalumas. Kai kurios aikštelės, ko gero, pataupė technikai, tai dabar toji eina iš proto: tai numerių nesugeba nuskaityti, jei sustojai ne centimetro tikslumu ant linijos, tai įleisti ar išleisti nesiteikia. Teko patirti nuotykių vieno Savanorių prospekto daugiabučio aikštelėje, kur ne tik užkardas veikia pagal savo paties nuotaiką, bet ir kontaktinio numerio ant jo nenurodyta: "Neišleidžia – gaudyk vėją laukuose!"

Bet kažkas kužda, kad šios problemos nėra tai, dėl ko į tą nemokamo stovėjimo laiko ribojimą būtų šitaip jautriai reaguojama. Pamenu, mokantis centre įsikūrusiame universitete, gal koks ketvirtadalis studentų automobiliais atvažiuodavo iki "Akropolio", o paskui ateidavo į visą ar bent pusę dienos vykstančias paskaitas. Jau neminint, kad kai kurie ta aikštele, it nemokamu personaliniu kiemu su vaizdo stebėjimo kameromis, sugeba pasinaudoti dar ilgiau – pavyzdžiui, išvykdami į kelionę. Džiaugsmo iš to yra nebent aplinkinių namų gyventojams, nes mažiau gudruolių neapmokamų vietelių ieško svetimų namų kiemuose, tad rečiau tenka vėluoti į darbą, nes tavo automobilis buvo užstatytas ar jį įbrėžei milimetrais laviruodamas iš nuosavo garažo.

Jei atvirai, man apskritai keistokas lietuvių santykis su automobiliais. Įdomus pats prioritetizavimas. Štai gyvena žmogus sename, neremontuotame vieno kambario bute ar apskritai pas mamą, užtat kieme stovi jo šventas apynaujis BMW. Pažiūrėjus, kiek procentų tikrai nepigių automobilių važinėja didmiesčių gatvėse, gali pagalvoti, kad atlyginimais lenkiame Šveicariją. Ir skirtis su automobiliu daugumai taip skaudu, kad kai kurių net "dviejų promilių kondicijoje" į taksi neįsodinsi. Mane pažįstami dažnai nužiūri kaip ateivį, nes nors turiu automobilį ir vairuoti mėgstu, į kitus miestus, jei daiktų nedaug, dažnokai vykstu autobusu arba traukiniu. Sunku jiems paaiškinti, kad tiek laiko, tiek pinigų prasme man efektyviau kelionėje padirbėti kompiuteriu, o ne nuobodžiauti spūstyse sumokėjus keliasdešimt eurų už benziną.

Ir turint galvoje šitokią žmonių meilę automobiliams, akių nebadyti negali tam tikri paradoksai. Pavyzdžiui, taupoma pilant į juos nekokius degalus, taisyti vežama pas neaiškų meistriuką, ratai bildinami beieškant vietos tarp svetimo duobėto kiemo kraterių. O kalbant apie pasipiktinusius, kad po keturių valandų nemokamo stovėjimo prie PLC teks pradėti mokėti, tarsi ir savaime kyla klausimas. Kodėl negaila kine pirkti spragėsius, už kuriuos lupama velniai žino kiek kartų daugiau negu savikaina, kodėl net akys nesumirksi čiumpant madingą šaltą kavą (vėlgi, savikaina palikta kažkur už horizonto), bet euras ar du už papildomą stovėjimo valandą – svieto pabaiga?