Pas­ta­rai­siais me­tais bu­vau be­veik įti­kė­ju­si, kad Lie­tu­vo­je di­džiau­sia ver­ty­bė - žmo­nės.Po to, kai su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras iš­kil­min­gai pra­ne­šė, jog po tre­jų me­tų dyg­liuo­tas pa­dan­gas teks pa­mirš­ti, ėmė at­ro­dy­ti ki­taip. Pa­si­ro­dė, jog di­džiau­sia ver­ty­bė mū­sų ša­ly­je - jos ke­liai, gat­vės ir „zeb­ro juos­tos".

Pa­va­ži­nė­ję duo­bė­tais Ru­si­jos ke­liais mū­sų vers­li­nin­kai ima ver­tin­ti sa­vą as­fal­tą - te­gu ir lip­nų karš­tą va­sa­rą, tarp Ry­tų ir Va­ka­rų zu­jan­čių sunk­ve­ži­mių iš­va­ži­nė­tą, ta­čiau bent di­des­nė­je da­ly­je Lie­tu­vos - ga­na pa­ken­čia­mos ko­ky­bės. Tie kau­nie­čiai, ku­riems ke­lio­nė į dar­bą kas­ryt nu­si­drie­kia 100 km sos­ti­nės link, džiau­gia­si pa­sta­rai­siais me­tais pa­ge­rė­ju­sia dan­ga, di­des­nė­je šios at­kar­pos da­ly­je net mig­dan­čia nuo ge­ru­mo. Ta­čiau ne­gi 20 mi­lig­ra­mų as­falt­be­to­nio dul­kių, ku­rias nuo mū­sų „auk­si­nių" ke­lių nu­gram­do ki­lo­met­rą pa­va­žia­vu­sios dyg­liuo­tos pa­dan­gos, yra bran­ges­nės už gy­vy­bę?

Vai­ra­vi­mo re­vo­liu­ci­ją su­ma­niu­sios Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­jos (LAKD) ar­gu­men­tai - pri­tren­kian­tys. Dyg­liai yra blo­gis, nes pa­va­sa­rį rei­kia at­nau­jin­ti žy­mė­ji­mo juos­tas. O gal pir­miau­sia ver­tė­tų su­skai­čiuo­ti ne juos­tas, bet ke­lius, ku­rie ope­ra­ty­viau­siai nu­va­lo­mi už­klu­pus li­jund­rai ar pū­gai?

Ne Ge­di­mi­no pro­spek­tą Vil­niu­je ar pa­grin­di­nes gat­ves Kau­ne, bet ra­jo­ni­nius ir kraš­to ke­lius, ku­rie siau­čiant pū­goms, li­jund­rai, bars­to­mi ir va­lo­mi pa­skiau­siai, ku­riuos sti­chi­jos die­ną LAKD daž­nai įvar­di­ja kaip „pa­deng­tus pri­va­ži­nė­tu snie­gu" ar tie­siog sli­džius. Kaip dien­raš­čiui sa­kė vie­no pa­dan­gų pre­ky­bos tink­lo at­sto­vai, už­drau­dus dyg­liuo­tas pa­dan­gas, kai ku­rie žmo­nės ne­be­ga­lės grįž­ti na­mo.

Ka­žin ko­dėl po­li­ti­niuo­se rei­ka­luo­se pa­mė­gę ly­giuo­tis į skan­di­na­vus, šį­kart juos pa­mirš­ta­me? Suo­miai, šve­dai, nor­ve­gai juo­du ant bal­to ra­šo: gy­dy­mo ir rea­bi­li­ta­ci­jos kur­sai sli­džia­me ke­ly­je nu­ken­tė­ju­siems žmo­nėms vals­ty­bei at­siei­na ge­ro­kai bran­giau, nei dyg­lių ap­ga­din­tos ke­lių dan­gos ar ho­ri­zon­ta­laus ženk­li­ni­mo re­no­va­vi­mas. Pa­mirš­ta­me ir tai, kad ko­vo­ja­me su ka­ru ke­liuo­se. Ka­ras tę­sia­si, net jei sta­tis­ti­ko­je žū­čių krei­vė ir kryp­te­lė­ja že­myn. Pa­na­šu, kad su­si­sie­ki­mo stra­te­gams 2011-ai­siais ga­li tek­ti ka­riau­ti dar vie­ną ka­rą - tik teis­muo­se. Bū­tų keis­ta, jei neat­si­ras­tų pi­lie­čių, ku­rie pa­ty­rę ava­ri­ją sli­džia­me ke­ly­je ne­si­kreip­tų į teis­mą dėl iš jų atim­tos tei­sės nau­do­tis sau­gio­mis pa­dan­go­mis žie­mą.