Šiomis dienomis portalo „American Conservative“ išspausdintame straipsnyje „Amerikos elito pasidavimas“ jis rašo, jog M. Houellebecqo romanas meta žvilgsnį į ateities Prancūziją, kuri iš krikščioniškosios religijos jungo jau seniai išsivadavusi vis dėlto nepajėgia atsispirti naujai ir stiprėjančiai islamo įtakai. Taigi praeities istorija dažnai yra prologas ateičiai.

Šiuo romanu į Prancūzijos elitą nutaikyta stayra primena Alexį de Tocqueville`į, kuris prieš pusantro šimtmečio pastebėjo, jog senojo režimo diduomenė „turėjo atgrasių privilegijų, džiaugėsi žmones erzinančiomis teisėmis, bet ji bent saugojo viešąją tvarką, vykdė teisingumą, žiūrėjo, kad būtų laikomasi įstatymų, teikė pagalbą silpniesiems, vadovavo viešiesiems reikalams“.

Tačiau kai „didikai pradėjo šių reikalų nebetvarkyti, jų privilegijų našta pasirodė dar sunkesnė ir jų tolesnis buvimas jau tapo nebesuprantamas“.

Šie pastebėjimai apie Prancūzijos praeitį ir ateitį gali užgauti skambią stygą ir šiandienos Amerikos populistiniame šurmulyje. Sunkia našta kitus užgulęs elitas, nuo eilinių žmonių atsiskyręs savo gyvenimo būdu ir interesais, yra ne tik priešrevoliucinės Prancūzijos XVIII-ojo amžiaus istorijos faktas ir ne tik vaizdelis iš jos distopinės ateities. 

Jeigu tai kaltinamasis aktas bailiems, savanaudiškiems prancūzų elito sluoksniams, tai lygiai taip pat jis taikytinas ir amerikietiškiesiems, kurių išaukštintos pozicijos ir privilegijų jau nebegalima priimti.

M. Houellebecqo pasakojime Prancūzijos išsikvėpusi, išsivėpusi „grietinėlė“ prisiplaka prie kylančio viešpačio, islamo, kadangi pati dar nori išsilaikyti valdžioje. Pasakojimo šlykštusis anti-herojus Fransua nemato jokios prasmės toliau egzistuoti išskyrus gašlių potroškių tenkinimą.

Nusivylęs ir įvarytas į kampą, jis pasuka savo disertacijos objekto, rašytojo Joris-Karlo Huysmanso, pėdomis ir ieško dvasinio atgimimo, bet randa tik išsekimą ir prieina prie išvados, kad krikščioniškoji kultūra – tiek jam, tiek visai Europai – jau nebeturi savyje jėgų atsigaivinti.

Skaitytojas su krikščionybe susiduria, kai Fransua išvyksta iš Paryžiaus, kad pirmą kartą patirtų krikščioniškųjų viduramžių dvasią. Jis nukeliauja į Puatjė, kur Charlesas Martelis sustabdė musulmonų veržimąsi, ir paskui į abatiją, kurioje Huysmansas buvo pasidavęs krikščionybės grožiui ir paslapčiai.

Fransua, galbūt kaip ir pats M. Houellebecqas, viliasi, kad krikščionybės šaknimis pasimaitinęs atsigaus Prancūzijos ir Europos civilizacinis vitališkumas, tačiau turi nusivylęs pripažinti, kad šitą dvasinę gyvybę iš pačių pagrindų jau išrovė  karai, bedievybė, postmodernizmas.

Tas pasitikėjimas, kuris kadaise statė katedras ir vienuolynus, užleido vietą nuoboduliui, nuosmukiui, išsisėmimui. Fransua yra ateistas, išsiilgęs slėpinių ir prasmių – žodžiu, Dievo.

Tačiau savo piligrimo kelionės į Rokamadūrą metu jis įsitikina, jog krikščionybės Dievas jau miręs. Galų gale Fransua paseka Huysmansą religinio persivertimo keliu – bet ne į krikščionybę, o į islamą.

Fransua naujai prisiimta religija užtikrina jam dėstytojo etatą musulmoniškame Paryžiaus universitete, finansuojamame Saudo Arabijos. Per visą romaną šešėlyje dunkso Persų įlankos valstybės, konkuruojančios dėl įtakos šalies politinėms ir akademinėms institucijoms.