Ir ką, žmogau, pasakysi, bet Klaipėdai jau 760 metų! Na, kas iš mūsų, senbuvių, gali tuo patikėti?

Kai bene kasdien praeinu pro savo buvusią pradinę mokyklą ir dabar tebestovinčią visai šalia Senosios turgavietės, vis pagalvoju, kodėl tada, prieš keliasdešimt metų tas kelias iš mokyklos į namus senamiestyje buvo toks ilgas?

Kažkaip jaukiai greta mokyklos glaudėsi seni namukai, trumputė Brūžės gatvė (išliko tik pusė tos gatvės, o kitoje pusėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė). Eidavome namo palydėti savo pirmosios mokytojos šviesaus atminimo Marijos Giedrienės šypsenos. Ji visada žinojo, kuo ir kaip mes gyvenome.

Man atrodo, jog savo rūpesčiu ji visada mus, savo mokinius, saugojo nuo gyvenimo negandų. Ji kažkaip žinojo, kaip sekasi daugeliui jos mokinių, kurių ji turėjo ne tik Klaipėdoje. Mano mokytojai Klaipėda, kaip ir daugeliui pokario metais čia gyvenusių žmonių, buvo vieta, kur ji galėjo pasislėpti nuo smalsuolių.

Laikui bėgant ji su šeima grįžo gyventi į Vilnių. Susitikdavome ir kai sostinėje studijavau, ir vėliau, kai jau turėjau žurnalistės akreditaciją Aukščiausioje Taryboje.

Mokytoja nesiekė apdovanojimų. Tačiau, paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, ją labiausiai liūdino, jog vaikai ėmė nelankyti mokyklų. Tuomet mudvi dalyvavome viename renginyje Vilniaus operos ir baleto teatre, kur buvo pagerbti mokytojai.

Atsitiktinai rūbinėje susitikome su Kovo 11-osios akto signatare irgi mokytoja Romualda Hofertiene. Kai jas pristačiau viena kitai, mano mokytoja paklausė, kaip taip gali būti, kad vaikai nelanko mokyklų ir niekam tai nesvarbu? Politikė kantriai su mumis išėjo iš teatro pastato, paėjėjusi gatve, atsisuko į mudvi ir tarstelėjo: jums į kurią pusę? Mes važiavome į Antakalnį. Politikė pasakė, kad jai reikia į priešingą pusę. Ir nuėjo.

Mano mokytoja kelias dienas stebėjosi, kad žmogus, esantis valdžioje, galėjo taip su ja kalbėti ir nieko neaiškinti.

Tik vėliau visi pamatėme, kad politikų nesiskaitymas su piliečiais tapo norma. Gal todėl jie girdi ir mato tik save. Piliečius jie prisimena prasidedant rinkimų kampanijoms. Kai kada, žiūrėk, ir istoriją prisimena.

Svečiai ieško miesto šventinių renginių plano. Jis, matyt, bus paskelbtas tik šventės išvakarėse. Iš pagarbos savo piliečiams taip nereikėtų elgtis. Bet, kaip yra sakoma, gerai elgtis nepriversi. Kaip suprantu, vienas uostamiesčio jubiliejaus renginių bus Jono bažnyčios, kurią rengiamasi atstatyti, kertinio akmens padėjimo iškilmės.

Prieš karą toje vietoje Turgaus gatvėje ir buvo bažnyčia, pokario metais ten buvo pastatyta vadinamoji universalinė parduotuvė, kurioje prekiavo namų apyvokos reikmenimis ir baldais, o čia pat priekyje buvo miesto tualetas.

Paminkliniame akmenyje parašyta taip, kad, rodos, jog Jono bažnyčia čia niekada nestovėjo. Kalbėjau su daugeliu žmonių ir jie minėjo pavardę to, kuris viską apmokėjo. Kalbėjo apie vieną mecenatą.

Suprantama, kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Tiesą sakant, man atrodo, jog tai yra istorijos perrašymas. Toks pat klaidinantis tekstas yra ir vokiečių kalba, jau nekalbant apie tai, jog šia kalba yra neteisingai užrašyta data.

Skaudžiausia būtų, jog į Seimą besiruošiantys kandidatuoti politikai Jono bažnyčios atstatymą panaudotų savo politinei reklamai.

Po kelių savaičių Lietuvos viduryje, Kėdainiuose, taip pat bus švenčiamas ne ką menkesnis – 640 metų – miesto jubiliejus. Kelias dienas švęsiantis miestas vilioja ne tik miestiečius, bet ir atvykėlius įvairia renginių programa. Ir tos programos iškabintos matomiausiose vietose.

Kėdainių praeitis yra susijusi su didikais Radvilomis. Sovietmečiu buvo nederamai pasielgta su didikų palaikais, ir pati bažnyčia, kurioje didikai buvo atgulę amžinojo poilsio, buvo paversta sporto mokykla.

Šiandien ta bažnyčia šviečia savo didybe, Radvilų palaikai ilsisi jiems skirtoje vietoje – kriptoje, vienam Radvilų yra pastatytas paminklas mieste, kad dėkingi piliečiai nusilenktų didikams, pelniusiems šiam miestui ir valstybei šlovę.

Klaipėdos situacija dar geresnė: šiame mieste kurį laiką gyveno Prūsijos karališkoji šeima. Be vokiečių atgabentos ir pakabintos lentelės, žyminčios, jog čia gyveno karalienė Luiza, jokių ženklų.

Ak, tiesa, dar autobusų stotelė vadinasi tuo vardu...

Prūsijos karališkoji šeima išgarsino tuometį Memelį, dabar besivadinantį Klaipėda. Stulbinanti baimė atsigręžti į istoriją. Tik nieko gėdingo tame veiksme nėra. Svarstau, ar ilgai dar vaikščiosime užsirišę akis ir pjausime šakas, ant kurių sėdime?