Kaimiečiai ar miestiečiai

Babtų gyventojai sutrikę krapštosi galvas: ar mes kaimiečiai, ar miestiečiai?

O Karmėlavos gyventojai mielai prisijungtų prie Jonavos, nes ten ir arti, ir zona bekonfliktė.

Būtų juokinga, jei tai nebūtų vienas iš strateginių valstybės klausimų šalia tokių, kaip visuotinai sutarto valstybės vystymo ekonominio socialinio modelio parinkimas, nuoseklios, be blaškymosi, politinės valstybės doktrinos išlaikymas, aiški šalies energetiniais resursais apsirūpinimo vizija.

Deja dabar, mano nuomone, mūsų valstybėje nėra aiškaus strateginio kurso, jis išsikvėpė mums iškovojus laisvę, įstojus į NATO ir ES, palikdamas mus blaškytis po kiekvienos valdžios pasikeitimo.

Taigi Kauno mero savaip interpretuota savivaldos reforma ne tik užminė mįslių, tačiau ir apnuogino institucijos, atsakingos už šį klausimą, darbo spragas.

Strateginis sprendimas

Mes, aišku, galime išanalizuoti pasiūlymų pranašumus ir trūkumus iš eilinių tiek rajono, tiek miesto gyventojų pozicijų, galime už racionalius pasiūlymus kiekvienam merui parašyti pagyrimo raštą, o už klaidą ar nesąmonę – sugėdinti ir pateikti alternatyvius ir, mūsų nuomone, teisingus sprendimus.

Tačiau turėtume suprasti, kad tai ne miesto, ne rajono merų kompetencija, o valstybinės reikšmės sprendimai.

Gal ir nereikalingos žiedinės savivaldybės, tokios infrastruktūriškai artimos miestui gyvenvietės, kaip Garliava prie Kauno ar Riešė prie Vilniaus. Jos natūraliai galėtų tapti miestų mikrorajonais. Tačiau vien Kauno rajone, be Garliavos, yra dar 98 miesteliai ir kaimai iš trylikos seniūnijų.

Todėl akivaizdu, kad klausimą reikėtų spręsti kompleksiškai, nes jis svarbus ne tik miestui, bet ir visai valstybei.

Reikalingas valstybės strategų sprendimas, kuriuo keliu eisime. Artinsime valdžią prie žmonių, smulkindami savivaldą, tai yra decentralizuodami valdžią, kaip to reikalauja ES direktyvos, ar, atvirkščiai, stambinsime savivaldybes, mažinsime biurokratinę naštą ir su tuo susijusias mokesčių mokėtojų išlaidas, atsižvelgdami į tai, kad dalis Lietuvos jau išsibėgiojo.

Regioninė politika

Lietuvoje yra šešios žiedinės savivaldybės: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus rajonų. Planai jas naikinti buvo numatyti Baltosios knygos, nubrėžiančios regioninės politikos gaires artimiausiam dešimtmečiui, projekte.

Dar prieš dvejus metus tuometis Vidaus reikalų viceministras  G.Surplys žiniasklaidoje teigė, kad siūloma visiškai atsisakyti šių savivaldybių, tačiau konkrečių terminių ir sprendimų dar nėra.

Babtų gyventojai sutrikę krapštosi galvas: ar mes kaimiečiai, ar miestiečiai?

Pagal jo teiktus pasakojimus žiniasklaidai VRM atlieka apklausas, tariasi su merais, ką ir kaip būtų galima daryti, žodžiu, plušama išsijuosus. Tačiau koordinatorius buvo mestas į kitą darbo barą ir atrodo, kad klausimų sprendimai sustojo, kol prie jų vėl iš naujo tik kitu kampu grįžo Kauno meras.

Galima pagirti Kauno merą: energingai ir racionaliai atnaujinamas miesto centras, kyla gražūs šiuolaikiški statiniai, biurų patalpos, ten ir gatvės jau išasfaltuotos.

Tačiau dalis Rokų ir Vaišvydava jau senokai prijungti prie Kauno administraciškai, bet keliai ir kita infrastruktūra ten prastos būklės. Vaišvydavoje net miesto autobusų maršrutų sumažinta, nepatogu susisiekti su centru, galbūt vėliau šiems miesto atokiems rajonams ir bus skiriama lėšų infrastruktūrai, keliams, šaligatviams remontuoti, bet kol kas nykoka.

Kiti argumentai

Todėl galima suprasti rajono merą, priekaištaujantį miesto merui, kad jis nori prisijungti tiek daug gyventojų, su puikiai sutvarkyta infrastruktūra, su renovuotomis mokyklomis ir darželiais ir įmonių turinčias Kauno regiono gyvenvietes, o pakraščius palikti likimo valiai.

Tuo labiau kad matyti, jog savo kieme puikiai tvarkosi ir rajono meras. Mes visi galime pasidžiaugti atgijusiu Raudondvariu, gerai sutvarkytais dviračių takais Kačerginėje ir Kulautuvoje, pastaroji gyvenvietė netgi atgavo prieškariu turėtą kurorto statusą.

Oponentai netrunka pridurti, kad nors Kulautuva ir atgavo kurortinį statusą, čia nėra net kavinės ar kitos viešojo maitinimo įstaigos, kur galėtum pajausti tą kurorto dvasią. Vietiniai pasakojo, kad buvo turistų, kurie norėjo ilgiau pakeliauti po vaizdingus pakaunės miškus, tačiau Kulautuvoje nerado vietos apsistoti pernakvoti.

Mes galime išvardyti dar dešimtis vienas kitą ginčijančius Kauno miesto ir rajono pranašumų ir trūkumų argumentus. Tačiau iš to nieko gero nepešime.

Viena aišku: atsidūrėme ties visos šalies regioninės savivaldos slenksčiu.

O peržengti jį reikės ne tik ambicijų, drąsos, išminties, visų suinteresuotų šalių susitelkimo, bet ir realaus atsakingų institucijų darbo, o ne jo imitavimo sprendžiant vieną iš strateginių valstybės uždavinių.