Mokinių akcentuojamas pasiūlymas atšaukti VBE ir stojant į kolegijas bei universitetus pateikti metinius pažymius buvo ir, deja, vis dar yra svarstomas, nors iki šių metų egzaminų liko vos keli mėnesiai. Moksleiviai ir mokytojai žino, kad šalies mokyklų lygiai nėra vienodi, dėl to galime daryti prielaidą, jog gaunami pažymiai taip pat neturėtų būti lyginami. Besimokydama privačioje gimnazijoje ir bendraudama su kitų mokyklų moksleiviais pastebiu ypač didelį skirtumą ne tik tarp gaunamų užduočių, bet ir kontrolinių darbų ir vertinimo sistemų. Ne paslaptis yra ir tai, kad, lyginant mokinį / -ę, norintį / -ią gauti atitinkamą pažymį mokykloje, turinčioje griežtus vertinimo kriterijus bei reikalaujančioje atitinkamo indėlio, su įstaigos, apsiribojančios minimalių žinių kiekiu ir neretai tik pora atsakymų į elementarius klausimus, auklėtiniais / -ėmis, galima pastebėti aiškų motyvacijos, pastangų ir mokytojų kompetencijų skirtumą.

Neretai tenka girdėti ir apie subjektyvaus vertinimo problemą mokyklose, kai mokinys / -ė yra vertinamas / -a, atsižvelgiant ne į jo / jos gebėjimus, bet į kitus veiksnius, ne visada susijusius su mokomuoju dalyku. Atitinkamai lyginant pažymius, gautus nevienodomis sąlygomis, nežinant specifinių aplinkybių (mokomosios medžiagos kiekis, mokytojų gebėjimai, mokinio lygis), VBE įgyja pranašumą tuo atžvilgiu, kad mokiniams, sprendžiant vienodas užduotis, yra tikrinamas jų loginis mąstymas ir gebėjimas pritaikyti turimas žinias.

Susidaro įspūdis, kad vienuolika mokyklos suole praleistų metų buvo išeikvoti veltui ir mokinys / -ė, tik būdamas abiturientas / -ė, susivokia, kad egzaminas vis dėlto vyks ne tik iš paskutinių metų kurso.

Gimnazinėse klasėse besimokantiesiems turėtų būti suprantama, kad krūvis yra didelis, tad, norint atitinkamai pasiruošti egzaminams, reikėtų tai pradėti daryti anksčiau, o ne likus metams iki jų. Klausant tam tikrų įžvalgų, susidaro įspūdis, kad vienuolika mokyklos suole praleistų metų buvo išeikvoti veltui ir mokinys / -ė, tik būdamas abiturientas / -ė, susivokia, kad egzaminas vis dėlto vyks ne tik iš paskutinių metų kurso. Norint pasiruošti VBE, orientuojantis į aukštesnius rodiklius, neužtenka tik paskaityti vadovėlį ir dešimt minučių paspręsti matematikos uždavinius. Tinkamas informacijos įsisavinimas ir lavinami turimi ar nauji įgūdžiai reikalauja darbo. Čia, mano nuomone, ir atsiranda viena pagrindinių šios situacijos problemų – motyvacijos stoka.

Sutinku, kad nuotolinis mokymas apsunkina procesą, atsiranda ypač daug iššūkių ir ne visada lengva atrasti motyvacijos. Tačiau ar šiuo atveju tai yra švietimo sistemos problema? Žinoma, galima svarstyti ir jos spragas (mokinio ir mokytojo ryšys, metodikos klausimas, informacijos pobūdis bei žinių patikrinimo būdai), bet tai neturėtų būti daroma likus keliems mėnesiams iki šių metų egzaminų ir staiga nusprendžiant keisti sistemos veikimo ar neveikimo principus.

Mano nuomone, šiais moderniais laikais nėra labai sunku reikiamos informacijos susirasti internete, bendrauti su specialistais, klausti ir aiškintis uždavinius grupėse, ieškant specifinės informacijos, stebėti vaizdo pamokas ar seminarus.

Pastaruoju metu ypač dažnai tenka girdėti palyginimą su užsienio ugdymo sistemomis, kito pobūdžio mokymusi ir stojamųjų egzaminų galimybėmis. Ar tikrai Lietuvos moksleiviai gali lyginti savo žinias, motyvaciją ir darbo indėlį su Norvegijos, Belgijos ar Jungtinės Karalystės mokiniais? Manau, reikėtų pradėti kalbėti apie mentalitetų skirtumą, socialinių galimybių ir atskirties klausimus, inovatyvumą ir fundamentalų nusiteikimą tobulėti (ne tik akademiškai).

Užsienyje stojant į aukštąsias mokyklas (priklauso nuo universiteto pobūdžio) dažnai reikalaujami ne tik pažymių vidurkio, bet kreipiamas ypatingas dėmesys ir į mokinio socialinius gebėjimus, veiklas, nesusijusias su mokymo įstaiga,  neretai yra prašoma rašyti motyvacinius laiškus, organizuojami motyvaciniai pokalbiai. Ar Lietuvoje, kai mokiniai vos spėja parašyti rašinio įžangą ir namų darbams skiria valandą, gali būti taikomas šis metodas?

Sutinku, kad motyvacinio laiško rašymas, dalyvavimas pokalbyje, atitinkamų veiklų įvertinimas (kuris yra vykdomas jau dabar: savanorystės, olimpiados ir kt.) turėtų būti įvedamas bei propaguojamas ir Lietuvos švietimo sistemoje, bet šioms naujovėms reikia laiko, o kardinalūs pokyčiai, likus keliems mėnesiams iki egzaminų, suteiktų tik papildomo streso (juk motyvaciniam pokalbiui ar laiškui taip pat reikia pasiruošti).

Nerimas dėl egzaminų, laiko stokos, ateities dažnai pakiša koją ruošiantis brandos egzaminams ir juos laikant.

Vienas iš dažniausiai girdimų argumentų dėl VBE yra stresas. Nerimas dėl egzaminų, laiko stokos, ateities dažnai pakiša koją ruošiantis brandos egzaminams ir juos laikant. Ypač šiandien, kai prie kompiuterio yra praleidžiama daugiau laiko, nei daugelis buvo įpratę, kai mažiau dėmesio skiriama psichologinei ir fiziologinei sveikatai. Tačiau, mano nuomone, abiturientas / -ė jau yra suaugęs žmogus, gali ir netgi turi ieškoti pagalbos būdų sau (jais, žinoma, dalytis), atsiradus tam tikroms problemoms (akių ar nugaros skausmas, pristigus produktyvumui, jaučiant nuolatinį nerimą ar pan.), tačiau tai neturėtų visus dvylika metų būti paliekama švietimo sistemos atsakomybei. Taip, sutinku, kad į mokinių psichologinę būseną ir fiziologinę būklę turi būti atsižvelgiama, apie tai turi būti kalbama mokyklose ir kad tai turi būti ne mažiau svarbu, nei mokytis rašyti rašinį ar spręsti chemijos uždavinius. Tačiau kiekvieno iš mūsų poreikiai yra skirtingi ir ne visada yra įmanoma patenkinti kiekvieno mokinio pageidavimus ar atsižvelgti į tam tikras išlygas.

Šiandien ypač svarbu atrasti pusiausvyrą ne tik tarp laiko, skiriamo mokslams ar kitoms tobulėjimo formoms, ir laiko sau, bet ir prisitaikyti prie esamos situacijos, pažvelgti į ją objektyviai, įvertinant ne tik individualius poreikius, pageidavimus, bet ir sistemos bei Lietuvos moksleivių lygį, galimybes bei ryžto ir motyvacijos (ne)buvimą.