Ar tai ženklas, kad jaunuolius vilioja prestižas? Juk valdžia ne sykį sakė, kad iki 2025-ųjų mokytojo profesija bus prestižinė. Tad šiemet įstojusieji jau gali tikėtis maudytis prestižo versmėse, o iki tol dar bus pamaloninti stipendijomis.

Būtų linksma, jei nebūtų graudu. Bet anokia čia naujiena, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje, kur viskas gražu – ant popieriaus, ataskaitose ir per valdžios vizitus į lankomus objektus. O realybė gerokai liūdnesnė. Ir nereikia net matematikos egzamino rezultatų.

Tėvai keikia mokytojus ir mokyklas. Mokytojai keikia ministeriją, mokinius ir jų tėvus.

Mokytojus smaugia popierizmas. Jis smaugia ir vaikus, nes užsiėmę popieriais mokytojai nebeturi laiko vaikams.

Be prestižo nebegalime nuo gimimo: reikia prestižinių auklių, prestižinių darželių, mokyklų, universitetų… Kaip koks mononatrio glutamatas tas prestižas.

Mainų programos, projektai lėšoms įsisavinti ir vis gražesnę situaciją piešiančios ataskaitos mokyklose dažniausiai neturi nieko bendro su mokiniais, nebent mokiniai turi kažkur pasimakaluoti, kad projektas geriau atrodytų. Bet mokyklos vadovai tada jaučiasi reikšmingi, daug nuveikę.

Netrukus mokytojus dar labiau smaugs visokie kvalifikaciniai reikalavimai. Ir smaugs tiesmukai – per finansus. Socialiniai tinklai ūžia nuo diskusijų, kas pelningiau ir geriau už darbą mokykloje. Vienareikšmiškai pirmauja korepetitoriavimas, nes verslo gysla neišsenka: vaikas neišmoko mokykloje, tai tėvai pasamdys mokytoją už pinigus.

Tiesa, dar galima mestis į privatų sektorių – privačios mokyklos ir mokyklėlės dygsta kaip grybai, nes mokytojai žino – tėvai padarys viską, kad jų vaikai gautų kuo geresnį išsilavinimą. Ir dar – prestižine laikomoje mokykloje. O jei ne valdiška – jau kaip ir prestižinė.

Be prestižo nebegalime nuo gimimo: reikia prestižinių auklių, prestižinių darželių, mokyklų, universitetų… Kaip koks mononatrio glutamatas tas prestižas. Tik ar bus kam dirbti mokyklose 2025-aisiais?