Seimo pirmininkas, bene du mėnesius tramdęs žurnalistus, regis, ketina palengva trauktis. Kiek dar laiko turės praeiti, kol įsigalios naujos darbo taisyklės žurnalistams, dirbantiems Seime, matysime. Stulbina kitkas: kam buvo reikalingas karas su žurnalistais?

Buvau akredituota žurnalistė buvusioje Aukščiausioje Taryboje, vėliau – Atkuriamajame Seime 1988, 1989, 1990, 1991 metais, 1989-aisiais buvau akredituota žurnalistė antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime. Dėl to neturėjau problemų. Kiek žinau, "Klaipėdos" laikraštis – taip pat.

Buvusios Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje kelios eilės buvo skirtos žurnalistams.

1990 metų kovo 10-osios pavakare mes, žurnalistai, buvome įkurdinti tos pačios salės balkone, kuris tuomet nebuvo įstiklintas. Tai buvo padaryta vėliau.

Tačiau vėlesniuose posėdžiuose žurnalistams niekas nedraudė sėdėti toje pačioje posėdžių salėje, netoli parlamentarų.

Teko matyti, kaip tada dirbo žurnalistai. Ko gero, parlamentarams nebuvo jauku, kai posėdžių metu mūsiškių fotografų blykstės retsykiais juos apakindavo.

Kai kurių užsienio šalių žurnalistų dažnai net nepastebėdavai. Jie turėjo darbo patirties parlamente, o mes dar ne. Jau tada jie turėjo diktofonus, o tekstus spausdindavo posėdžių salėje ir jų fotoaparatai buvo kitokie.

Mes stengėmės ir mokėmės. Kai kada ir mus ramindavo parlamento vadovai. Tačiau neprisimenu, kad tramdant žurnalistus parlamento vadovas būtų kvietęs apsaugą.

Prisimenu tą nelemtą incidentą Seime, įvykusį praėjusių metų pabaigoje, kuomet Seimo vadovui priiminėjant ministrų priesaikas posėdžių salės balkone pasigirdo žurnalisto pokalbis su redakcija. Situacija daugiau negu nemaloni.

Bet juk ne žurnalistai rengė tą naująją posėdžių salę. Kita vertus, juk ji įrengta už mokesčių mokėtojų pinigus. Gali būti, jog parlamentarams naujoje posėdžių salėje yra įrengtos labai patogios darbo vietos.

O ar tinkamas darbo vietas Seime turi žurnalistai? Leiskite suabejoti.

Liūdna, kai pradėjęs karą su žurnalistais Seimo pirmininkas, tarsi tik dabar atsitokėjęs, situaciją lyg ir bando švelninti.

Gal pirmiausiai reikėjo patvirtinti naujas darbo Seime taisykles žurnalistams, paaiškinti, kodėl tai privalu daryti? Netikiu, jog tokie suvaržymai galėjo atsirasti be Seimo valdybos žinios. Juk sprendimus siūlė žmonės, kurie turėjo numatyti, kokios bus pasekmės.

Pagaliau Seimo vadovas, kaip ir premjeras, Prezidentas turi pulką patarėjų, padėjėjų, viešųjų ryšių specialistų, žurnalistų. Jeigu atsiranda vadovų neapgalvoti sprendimai, tai kam tada reikalingi pagalbininkai?

Žinoma, žurnalistų profesinis ruošimas yra atskira kalba. Tai svarbu, nes pastaraisiais metais į žurnalistiką atėjo daug žmonių, nebaigusių profesinių studijų.

Tačiau yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, yra žurnalistų profesinė organizacija, kuri, matyt, sugebėtų rasti išeitį iš konfliktinės situacijos.

Dabar susiklosčiusi situacija yra tiesiog apgailėtina, vedanti į niekur. Paskelbtas mūšis, regis, išsikvėpė.