Didžiausia pasaulio aikštė beveik nuolat akylai stebima policininkų. Kinijos valdžia nenori, kad pasikartotų tai, kas prieš du dešimtmečius sukrėtė pasaulį.

Akylai stebima aikštė

Vienas turistų traukos centrų Kinijoje – garsioji Pekino Tiananmeno aikštė. Didžiulę teritoriją (40,5 ha) užimančioje aikštėje taip pat mielai lankosi sostinės gyventojai ir iš kitų šalies miestų bei provincijos atvykstantys kinai.

Dažniausiai čia ateinama pasigrožėti didinga aikšte. Tačiau būna ir tokių, kurie planuoja akcijas, jų nuomone, galinčias padėti atkreipti pasaulio dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje. Štai prieš kelis mėnesius užsienio turistų akivaizdoje čia bandė susideginti trys vyrai.

Nuolat aikštę stebinantys budrūs policininkai visuomet pasirengę užkirsti kelią tokiems incidentams. Dar viena jų užduotis – sutrukdyti protestuotojams iškelti plakatą su kokiu nors šūkiu ar kitaip priminti kruvinus 1989 m. įvykius. Prieš 20 metų įvykusio susidorojimo su protestuotojais tema Kinijoje vis dar tabu.

Ypač akylai aikštė stebima artėjant tų įvykių metinėms. Tačiau tokio pobūdžio incidento tikimybė nedidelė. Šalies gyventojams taip ilgai buvo draudžiama kalbėti ir net galvoti apie 1989 m. birželio 4 d. kareivių ir studentų susidūrimus, kad daugelis juos iš tiesų pamiršo.

Jaunimas net nežino, kad tokie įvykiai buvo. O tie, kurie dar prisimena studentų protestus, prasidėjusius tikintis demokratinių permainų, įbauginti. Už 20 metų senumo įvykių Tiananmeno aikštėje priminimą baudžiama iki šiol.

Istorija rūpi mažai

Griežtos politikos rezultatas akivaizdus – tie, kurie žino kas įvyko 1989 m. birželio 4-osios naktį, pateisina (bent jau garsiai) valdžios veiksmu. Tie, kurie tų laikų neatsimena, dažniausiai netiki Vakarų žiniasklaidoje pateikiama informacija.

Tiesa, domėtis ne tik oficialiai pateikiama šalies istorija norinčių mažai. Kinų jaunimas ir studentai labiau rūpinasi savo asmeniniais ateities planais. Brukamas patriotinis išsilavinimas davė vaisių.

"Labai didelis procentas studentų tiesiog nesidomi politika. Jiems svarbu susirasti gerai mokamą darbą arba išvažiuoti į užsienį, – dienraščiui "International Herald Tribune" dėstė daugelio bendramokslių požiūrį fizikos studentas Wangas Yongli. – Kartais mes nepatenkinti savo vyriausybės politika, tačiau dabar galime pagrįstai didžiuotis savo šalimi. Paprastų žmonių gyvenimas akivaizdžiai pagerėjo."

Tai, be abejo, valdančiosios Kinijos komunistų partijos nuopelnas.

Valdomos demokratijos idėją propaguojanti Komunistų partija tvirtina, kad Vakarų demokratijos modelis dėl Kinijos specifikos šaliai nepriimtinas. Valdžia neatmeta galimybės suteikti liaudžiai daugiau laisvių ir teisių, bet tikina tai darysianti po truputį, neskubėdama, valstybei turtėjant.

Gali atsiliepti karjerai

Reikia pripažinti, savo žodžio komunistai laikosi. Kinija po truputį vykdo reformas, tad, kaip teigė vienas Pekino universiteto profesorius, palyginti to, kas buvo prieš 20 metų, ir kas yra dabar, tiesiog neįmanoma. "International Herald Tribune" paklaustas, ar Tiananmeno aikštės įvykiai galėtų pasikartoti, jis pareiškė, jog dabartiniams studentams netgi labiau rūpi demokratija, bet jie turi daug daugiau ką prarasti negu anų laikų jaunimas.

Ekonomiką dėstantis profesorius neišsakė nelojalių valdžiai minčių, bet pageidavo, kad jo vardas nebūtų minimas – juk kalbama tokia jautria tema kaip Tiananmenas. Nepageidavo to ir daugelis kitų "International Herald Tribune" kalbintų studentų.

"Tai gali blogai atsiliepti mano karjerai", – paprastai paaiškino vienas studentas.

Valdžiai nelojaliems studentams sunku būtų tikėtis valstybės paramos įsidarbinant baigus mokslus. Dalyvauti vyriausybės inicijuotose programose – daugeliui vienintelis šansas susirasti darbą. Iš tiesų, valdžia daro viską, kad sumažintų žiaurią aukštųjų mokyklų absolventų konkurenciją dėl darbo vietų.

"Aš labiau nerimauju dėl jūsų ateities, negu jūs patys", – kartą pasakė ministras pirmininkas Wenas Jibao. Tokio susirūpinimo priežastis, pasak analitikų, paprasta. Taip stengiamasi išvengti galimo jaunimo nepasitenkinimo ir socialinių protestų protrūkio, kaip buvo 1989 m.

Sąmokslas nuversti valdžią

Dabartinis vyriausybės vadovas kaip niekas kitas supranta jaunimo potencialą. Jis pats prieš Kinijos valdžios sprendimą išvaikyti protestuotojus su tuomečiu Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi Zhao Ziyangu buvo atėjęs į Tiananmeno aikštę. Šis pareiškė nenorįs, kad jam valdant įvyktų susidorojimas ir savo nuomonę išdėstė Kinijos moraliniam lyderiui Dengui Xiaopingui.

Faktiškai atsistatydinęs Zhao Ziyangas su savo pavaduotoju Wenu Jibao nuėjo į Tiananmeno aikštę, ten bandė įtikinti studentus išsiskirstyti. Tačiau jam nepavyko užkirsti kelio tragedijai. Dėl to, kad išdrįso nepritarti partijos nuomonei, iki pat mirties 2005 m. Zhao Ziyangui buvo taikomas namų areštas. O Weno Jibao karjera anuomet nesibaigė.

Neseniai Vakaruose buvo išleista Zhao Ziyango prisiminimų knyga "Valstybės kalinys: slapti Zhao Ziyango įrašai". Savo memuaruose jis rašo ir apie Kinijos Komunistų partijos funkcionavimą ir savo kaip politiko vaidmenį. Neturėdamas teisės bendrauti su pašaliniais Zhao Ziyangas sugebėjo įrašyti savo prisiminimus į kasetes. Jas vėliau iš šalies padėjo išvežti ištikimi politiko draugai.

"Praėjus maždaug dviem savaitėms po to, kai man taip ir nepavyko įkalbėti studentų išsiskirstyti, naktį išgirdau automato šūvių pliūpsnius. Supratau, kad jie vis dėlto nutarė susidoroti su protestuotojais, – rašoma neseniai kiniškai išleistoje knygoje. – Partijos vadovai buvo paskelbę, esą studentų judėjimas siekė nuversti valdžią, kad tai buvo sąmokslas. Bandžiau įtikinti, kad žmonės tik prašo mūsų ištaisyti padarytas klaidas."

Žudynės – mitas?

Šie buvusio partijos lyderio memuarai sudavė stiprų smūgį oficialiajai Kinijos valdžios versijai apie birželio 4-osios nakties įvykius. Pekinas iki šiol tikina, kad Tiananmeno aikštėje jokių žudynių nebuvo. Tą bando įrodyti ir kai kurie užsienio žurnalistai.

Anot jų, mitą apie Tiananmeno aikštę sukūrė Vakarų žurnalistai, kurie net nebuvo aikštėje. "Grupė Ispanijos televizijos žurnalistų tuo metu buvo aikštėje ir tikrai būtų nufilmavusi, kas ten vyksta, jeigu kas nors būtų vykę", – straipsnyje "Mito apie masines žudynes gimimas" rašo Gregory Clarkas.

Straipsnyje, išspausdintame laikraštyje "Japan Times", vis dėlto pripažįstama, kad susidūrimų Pekine būta.

"Kariuomenė susidūrė su agresyviai nusiteikusia minia. Kai kurie kariškių autobusai ir sunkvežimiai buvo padegti. Kilo chaotiškas susišaudymas, per kurį galėjo žūti žmonių", – rašo G.Clarkas.

Straipsnio autoriaus tikslas – įtikinti, kad kelių žmonių žūtis tą naktį Pekine buvo atsitiktinė, o ne suplanuota.

Tačiau kas paaiškins Kinijos valdžios pastangas sunaikinti bet kokį galimą tų įvykių pėdsaką? Kodėl apie birželio 4 d. žudynės neįmanoma rasti objektyvios informacijos kinų "Google" paieškos sistemoje? Ir kodėl buvo izoliuoti kariškiai, dalyvavę protestų malšinimo operacijoje?

Vieno liudininko teigimu, bent jau dalis jų po tų įvykių buvo uždaryti slaptoje fermoje. Kiek tokių, kruopščiai paslaptį saugančių stovyklų šalyje buvo įrengta, tikriausiai niekada niekas nesužinos.