Pasaulis švenčia 20-ąsias Berlyno sienos griūties metines. Naujos eros pradžią vainikavusia akimirka kažkas džiaugiasi, kažkas nusivylęs, bet yra ir tokių, kurie apie tai nieko nežino.

"Be jokių kliūčių"

Jau kelis mėnesius Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) valdantys komunistai mėgino nutildyti vis atviriau besireiškiantį opozicijos judėjimą ir sulaikyti žmonių bangą, kuri grasino persiristi per Vakarų ir Rytų Berlyną skiriančią sieną. Išvengti "sprogimo" turėjo padėti specialiai sugalvota paprastesnė sienos kirtimo tvarka. Tačiau šis valdžios receptas netikėtai atsisuko prieš ją pačią. 1989 m. lapkričio 9 d. įvykusi oficialioji vyriausybės spaudos konferencija tapo postūmiu sugriauti sieną, kuri simboliškai dalijo pasaulį į du blokus – sovietinį ir demokratinį.

Žadėję paskelbti tik naują keliavimo į Vakarų Vokietiją tvarką, VDR vyriausybės atstovai netyčia ištarė lemtingus žodžius "be jokių kliūčių". Tai tiesiogiai supratę žmonės jau nebekreipė dėmesio į patikros punktus ir tvarką dar mėginančius palaikyti pasieniečius. Tūkstančiai pradėjo veržtis į kitą pusę, kuri daugeliui asocijavosi su laisve.

Už sienos jų jau laukė didžiulė minia. Žmonės sveikino vieni kitus, spaudė rankas, bučiavosi – tai buvo tikra euforija. Niekas negalėjo tuo patikėti lygiai taip pat, kaip 1961 m. mažai kas iš karto suvokė, jog šalis padalyta į dvi dalis, kad per naktį Berlyno gatvėse išaugusios kliūtys galiausiai virs akylai saugoma siena, kurią įveikti mėgins dešimtys tūkstančių laisvės ištroškusių žmonių.

Laisvės kasėjai

1961 m. Waltraud Niebank buvo jauna ir laiminga ką tik ištekėjusi moteris. Netoli kapinių su vyru gyvenusi vokietė nesitikėjo, kad vieną dieną politikų valia jie bus išskirti. "Tą naktį galvojau, kad mano vyras žuvo, tačiau vėliau sužinojau, kad jis tiesiog liko Vakarų Berlyne, – dabar žurnalui "Time" pasakojo ji. – Siena išskyrė mane su vyru. Net dabar nenoriu žiūrėti į jos likučius."

Po kurio laiko moteriai pranešta, kad jeigu ji nori pamatyti savo vyrą, turi naktį ateiti į kapines. Jai buvo baisu, bet W.Niebank išdrįso. "Kai prisiartinau prie vieno neseniai išrausto kapo, išgirdau: "Šok", – prisiminė ji. Tai buvo tunelio į laisvę pradžia. Manoma, kad tokių tunelių buvo per 70. Juos kasė ir Rytų, ir Vakarų Berlyno gyventojai. Tiesdami požemines komunikacijas Berlyno statybininkai iki šiol randa tunelius, kuriais iš Rytų Berlyno bėgo žmonės.

Dabar istorikai pasakoja, kad Berlyno siena sudarė sąlygas atsirasti žmonėms, kurie savo tiesiogine pareiga laikė pagalbą ją įveikti. Būtent jie ir kasė tuos tunelius, kūrė slėptuves mašinose ir planavo pabėgimus. Tai nebuvo mokamas ar kieno nors užsakytas darbas – laisvės troškimo negalima išmatuoti pinigais. Kad pasiektų išsvajotus Vakarus, žmonės aukojo ir laisvalaikį, ir miegą.

Viską primena muziejus

Totalitarinį siaubą išgyvenę žmonės norėtų pamiršti tų laikų košmarą. "Tai buvo labai skausminga. Niekad nenorėčiau prisiminti tos sienos ir tų dienų", – sakė W.Niebank. Tačiau ištrinti iš atminties matytų vaizdų nepavyksta nei jai, nei kitiems. Juos primena ir tiems laikams atminti specialiai įsteigtas muziejus po atviru dangumi. Dabar kiekvienas vyresnio amžiaus Berlyno gyventojas atžaloms gali ne tik papasakoti, bet ir parodyti, kaip viskas buvo.

Muziejus populiarus ne tik tarp užsienio turistų. Traukia jis ir vokiečių jaunimą. Visi čia gali nusifotografuoti prie butaforinio patikros punkto, nueiti iki "amerikiečių" posto, pamatyti garsųjį vabalą ("Volkswagen Beetle"), kuriame buvo įrengta slėptuvė, skirta žmonėms gabenti, nusipirkti marškinius su užrašu "Aš myliu Vokietiją".

"Susivienijimas – tai jėga", – paklausta apie Berlyno sienos griūtį atsakė 15 metų Alexandra. Kodėl ji taip mano? Iš Vakarų Vokietijos kilusi mergina sunkiai surado paaiškinimą, bet galiausiai išrėžė: "Galu gale jie irgi kalba vokiškai." Jai, kaip ir kai kuriems kitiems jaunuoliams, buvo įdomu sužinoti sienos istoriją, jos konstrukciją ir saugojimo ypatybes, kiek žmonių žuvo mėgindami ją įveikti...

Vis dar skirtingi

"Tai mūsų šalies istorijos dalis", – muziejuje besilankančių žmonių nuotaikas apibūdino 20-metė Kamilla, kuri gimė būtent tą lemtingą naktį, kai griuvo siena. Galbūt būtent šis sutapimas paskatino ją paskirti savo gyvenimą Berlyno sienos istorijos tyrinėjimui.

Tyrinėti, reikia pripažinti, yra ką, ir ne tik istorikams. Archyviniai dokumentai neduoda atsakymo į klausimą, kodėl sienai sugriuvus, tokia pat siena, tik įsivaizduojama, vis dar egzistuoja daugelio vokiečių galvose? Kodėl rytų ir vakarų vokiečiai elgiasi skirtingai? Kodėl balsuoja už skirtingas partijas? Rytiečiai – tradiciškai už kairiuosius (komunistų vėliavą perėmusius socialistus, o vakariečiai – už dešiniuosius (krikščionys demokratai). Kodėl rytų vokiečiai netolerantiški atvykėliams?

Į visus šiuos klausimus atsakymo galima ieškoti filosofijoje, psichologijoje ir ekonomikoje. Pastaroji, vyresnių Rytų Vokietijos gyventojų akimis, geriausiai tinka viskam paaiškinti. "Tikėjomės, kad padėtis pagerės, tačiau jaučiamės tarsi antrarūšiai", – sakė vienas vyras. Anot jo, purvinus darbus Vokietijoje atlieka tik imigrantai ir rytų vokiečiai.

Socialinė atskirtis tarp valstybės rytų ir vakarų rajonų per 20 metų nuo Berlyno sienos griūties sumažėjo, tačiau ji dar smarkiai juntama. Skirtingi atlyginimai, skirtingos gyvenimo sąlygos, skirtingos kokybės paslaugos ir net skirtingas nedarbo lygis dar tokiose skirtingose Vokietijose.

Ką jūs žinote apie Berlyno sieną?

"Tai ją sugriovė ar ji pati sugriuvo?" – 22 metų dailininkas Patricio reagavo į metinių minėjimą, kuris buvo neseniai surengtas Vokietijos sostinėje. Jaunas vyras iki šiol mokėsi Ženevoje ir nieko negirdėjo apie sieną. Žodžiai, kaip ir daugeliui 13–25 metų įvairių šalių jaunuolių, "Šaltasis karas", "SSRS", "Pertvarka" ir "Stazi" (slaptoji VDR tarnyba) jam irgi nežinomi.

"Niekad nesidomėjau istorija, – sakė 18 metų Quentinas. – Berlyno siena – tai kas nors iš filmo "Viso gero, Leninai"?"

17-metis Bruno dos Santos įsitikinęs, kad Berlyno siena skyrė religijas. "Žydus ir dar kažką, jau neatsimenu, – sakė jis. – Mums tai pasakojo mokykloje, bet jau viską pamiršau."

20-metė Stephanie Völker atvira: "Turbūt atrodysiu neišprususi... Aš ne per daugiausia žinau apie šį istorijos periodą. Turbūt vokiečiai pastatė šią sieną, kad apsigintų. O Šaltasis karas – tai tasai, kur truko nuo 1939 iki 1945 m.?"

15-metei Olgai Berlyno siena asocijuojasi su akmenuku, kurį jai atvežė iš Berlyno. Apie Šaltąjį karą ar SSRS ji nežino nieko. "Neseniai mačiau nuotraukas, kuriose žmonės mėgino perlipti per šią sieną, tačiau nelabai įsigilinau į tai", – neslėpė ji.

Keli faktai apie Berlyno sieną

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija, kaip ir Berlynas, buvo padalyta į keturias okupacines zonas.

1948 m. buvusių sąjungininkų santykiai atšalo. SSRS pradėjo Vakarų šalių kontroliuojamos Berlyno dalies blokadą. Ji buvo paskelbta, nes JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija savo kontroliuojamoje teritorijoje, nesuderinusios veiksmų su SSRS, įvykdė pinigų reformą.

1949 m. buvo paskelbta apie įsteigtą Vokietijos Demokatinę Respubliką (VDR). Rytų Berlynas tapo sostine. Vakarų Berlynas virto anklavu VDR teritorijoje.

Iš pradžių tarp vakarinės ir rytinės Berlyno dalies buvo leidžiama judėti. Veikė 81 patikros punktas. Tačiau ilgainiui Vakarų šalių ir SSRS santykiai vis aštrėjo. Maskva pareikalavo perduoti jai Vakarų kontroliuojamos Berlyno dalies kontrolę. Vakarams nesutikus, 1961 m. paskelbė blokadą. Tarp sprendimo priežasčių taip pat minimas masiškas Rytų Berlyno rajonų gyventojų persikėlimas į Vakarų Berlyno rajonus, kuriuose buvo geresni atlyginimai.

Berlyno siena statyti pradėta 1961 m. rugpjūčio 13 d. Iš pradžių tai buvo tik spygliuotos vielos įtvirtinimas, bet vėliau pastatyta tikra siena, metaliniai užtvarai ir kiti įtvirtinimai, kuriuos saugojo kulkosvaidininkai.

Mėgindami įveikti 155 km ilgio sieną, žuvo, skirtingų šaltinių duomenimis, nuo 125 iki 1245 žmonių. Už bandymą pabėgti iš Rytų Vokietijos nuteista per 75 tūkst. žmonių.