Taip negailestingai TVF priežiūros organas įvertino nevienareikšmišką fondo politinį vaidmenį per euro zonos skolų krizę, rašo „The Telegraph“.

Ataskaitoje aprašoma išsikerojusi neatsakingų sprendimų kultūra, pagrįsta polinkiu į paviršutinišką bei supaprastintą analizę. Atsižvelgiant į visa tai, sunku net suprasti, kas iš tiesų vadovauja šiai labai įtakingai organizacijai, svarsto „The Telegraph“ redaktorius Ambrose`as Evansas-Pritchardas.

Vykdomųjų direktorių valdybos, kuriai buvo skirta ataskaita, nariai iš Azijos ir Lotynų Amerikos, yra akivaizdžiai pasipiktinę, kad ES interesams atstovaujantys asmenys pasinaudojo fondu, siekdami gelbėti savo valiutos sąjungą ir bankų sistemą.

Graikijos, Portugalijos ir Airijos finansinio gelbėjimo priemonės buvo neregėto masto ir pobūdžio. Kiekvienai iš šių trijų šalių buvo leista imti paskolų, kurių suma tris kartus viršijo įprastą skolinimosi limitą. Joms suteiktos paskolos sudarė 80 proc. visų 2011–2014 m. fondo išduotų paskolų.

Pabrėžiami tik privalumai

Ataskaitos rengėjai stebėtinai atvirai prisipažįsta negalėję gauti svarbių dokumentų arba daugiau sužinoti apie kone įslaptintą specialių darbo grupių veiklą.

„Daugelis dokumentų buvo parengta nesilaikant nustatytų procedūrų, be to, nebuvo įmanoma rasti kai kurių konfidencialiems klausimams skirtų dokumentų. Tam tikrais atvejais tarnyba negalėjo nustatyti, kas priėmė sprendimus ir kokia informacija buvo prieinama, arba įvertinti, koks vaidmuo šiame procese teko fondo vadovybei ir darbuotojams“, – sakoma ataskaitoje.

Dokumente teigiama, kad nebuvo iš anksto pasirengta šalinti galimos sisteminės euro zonos krizės padarinius arba vertinti daugiašalės valiutų sąjungos vykdomą politiką, – tiesiog buvo manoma, kad tokia krizė negalima.

„Prieš euro įvedimą TVF savo viešuose pareiškimuose paprastai pabrėždavo bendros valiutos privalumus“, – konstatuojama ataskaitoje. Į kai kurių fondo darbuotojų perspėjimus, kad euro projektas turi esminių trūkumų, nebuvo atsižvelgta. „Po karštų vidinių diskusijų galiausiai buvo nuspręsta paremti šį iš esmės politinį Europos projektą“, – teigiama dokumente.

Palankumas ekonominei ir pinigų sąjungai daugelį metų trukdė fondui objektyviai vertinti padėtį. „Europos bankų sistemos patikimumą ir euro zonos šalių bankų priežiūrą TVF teigiamai vertino iki pat 2007 m. vidurio, kai kilo pasaulio finansų krizė. Iš esmės tokį optimistišką požiūrį nulėmė tai, kad nacionalinių ir euro zonos institucijų patikinimus TVF priėmė už gryną pinigą“, – tvirtina ataskaitos rengėjai.

TVF buvo linkęs nepaisyti rizikos, susijusios su tuo, kad sparčiai augo kai kurių šalių einamosios sąskaitos deficitas, kad kapitalas tiesiog plūdo į euro zonos paribius ir kad kapitalo srautai galėjo staiga išsekti.

„Buvo manoma, kad pinigų sąjungoje mokėjimo balanso krizės tikimybė visiškai menka“, – teigiama dokumente. 2007 m. viduryje TVF vis dar manė, kad, atsižvelgiant į Graikijos narystę Europos pinigų sąjungoje, nekyla abejonių dėl šalies galimybių užsitikrinti išorės finansavimą.

Iš esmės tokią nuostatą lėmė nesugebėjimas pripažinti, kad, kilus skolų krizei, valiutos sąjunga, kuri nėra pagrįsta iždo ar politine sąjunga, yra labai pažeidžiama. Su finansų sistemos krize susidūrusios valstybės nebeturi suverenių priemonių savo sistemai apsaugoti. Devalvavimo rizika tampa bankroto rizika.

Išimtis neišgelbėjo

Graikijos atveju TVF nepaisė vienos savo pagrindinių taisyklių ir 2010 m. pritarė plataus masto finansinei pagalbai, nors neturėjo garantijų, kad parengtos finansinės priemonės padės suvaldyti šalies skolas arba užtikrinti ekonomikos atsigavimą.

Siekdamas apeiti šią kliūtį, fondas iš esmės pakeitė tam tikras galiojusios valstybių finansinio gelbėjimo politikos nuostatas ir sisteminio krizės plitimo rizikos atvejais leido taikyti išimtį (vėliau ši nuostata buvo panaikinta). „Su valdyba dėl to nebuvo konsultuojamasi, ir ji nebuvo informuota“, – sakoma ataskaitoje.

Kai TVF atsidūrė Graikijos krizės sūkuryje, jo padėtis buvo nepavydėtina. Banko „Lehman Brothers“ krizės padariniai vis dar buvo juntami. „Kilo susirūpinimas, kad Graikijos problemos gali pasikartoti kitose euro zonos narėse ir kad tai gali turėti neigiamų padarinių viso pasaulio ekonomikai, kuri tuomet buvo itin pažeidžiama“, – paaiškina dokumento sudarytojai.

Euro zona neturėjo jokių priemonių apsisaugoti nuo krizės plitimo, jos bankai buvo atsidūrę ant bankroto slenksčio. Europos centrinis bankas dar nebuvo pasirengęs tapti paskutinės instancijos kreditoriumi. Atrodė, kad siekti Graikijos skolos restruktūrizavimo – per daug pavojinga.

Fondo veiksmus krizės įkarštyje galima suprasti, tačiau kartu tenka pripažinti, kad, siekiant išgelbėti eurą ir Šiaurės Europos bankus, Graikija buvo tiesiog paaukota. Graikijai teko ištverti tradicinę TVF griežtų taupymo priemonių šoko terapiją, neturint galimybės pasinaudoti skolų naštos sumažinimo ir valiutos devalvacijos mechanizmais – priemonėmis, kurios paprastai padeda atkurti ekonomikos gyvybingumą.

Strategija rėmėsi niekuo nepagrįstomis viltimis, kad „pasitikėjimo dvasia“ padės sustabdyti nuosmukį, kurį lėmė šalies atžvilgiu taikyta politika. „Labai optimistiški“ planai iš privatizacijos gauti 50 milijardų dolerių taip ir liko tik planais. Padėtį vertinti blaiviai imta tik 2011 m. pabaigoje. Tačiau žala jau buvo padaryta.

Blogiausia tai, kad už finansinio gelbėjimo priemones teko mokėti paprastiems graikams, kurie buvo mažiausiai pajėgus prisiimti tokią naštą. Be to, taip ir nebuvo pripažinta, kad tikrasis ES ir TVF vykdytos politikos tikslas buvo pinigų sąjungos išsaugojimas. Graikijai vis buvo metami kaltinimai, kad ji nevykdo savo įsipareigojimų, nors iš tiesų šalies finansų valdymo problemos buvo susijusios su jos atžvilgiu taikyta politika. Ši neteisybė, kuri iš esmės ir paskatino didelį Graikijos gyventojų nepasitenkinimą, ataskaitoje pagaliau pripažinta.

„Jeigu jau iš tiesų reikėjo užkirsti kelią krizės plitimui, tai su tuo susijusias išlaidas bent iš dalies turėjo padengti tarptautinė bendrija, nes ji buvo labiausiai suinteresuota sėkminga proceso baigtimi“, – tvirtinama ataskaitoje.