„Don Žuanas“ suvedžiojo ir pametė

„Don Žuanas“ suvedžiojo ir pametė

Savaitgalį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre parodyta V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“ premjera jau spėjo susilaukti prieštaringų plačiosios publikos atsiliepimų ir prisiekusių teatralų nusivylimo atodūsių.

Buvusi pilna salė žiūrovų po pirmojo veiksmo praretėjo. Į antrąjį sugrįžo tik tie, kurie iš apskrities atvažiavo autobusais, ir tie, kurie dar tikėjosi, kad jų lūkesčiai pagaliau išsipildys.

O jų būta išties didelių ir, iki spektaklio atrodė, kad pasvertų, pamatuotų. Pirmiausia intrigavo solidi statytojų komanda. Režisierių Raimundą Banionį uostamiesčio teatromanai dar prisimena iš „Franko Kruko“ ir „Rigoleto“, ne vieną sužavėjusių statytojo išmone. Scenografas Sergejus Bocullo teatro mene irgi nebe naujokas. Dirigentas Ilmaras Lapinis taip pat jau ne kartą įrodė savo sugebėjimus, Vladimiras Konstantinovas – ne mažiau patyręs muzikinio teatro chormeisteris (betgi jam ir chorui šioje operoje nelabai yra ką veikti). Tik choreografė Vesta Grabštaitė Klaipėdoje dar nespėjo sužibėti, bet gimtajame Kaune ir Vilniuje jos režisūriniai ir aktoriniai darbai žinomi, vertinami. O kur dar solistai – jaunos kviestinės žvaigždės Laimonas Pautienius, Asmik Grigorian, Žoržas Siksna ir pačios ryškiausios saviškės – Artūras Kozlovskis, Dalia Kužmarskytė, Rita Petrauskaitė, Kęstutis Nevulis, nebe pirmąsyk į save dėmesį atkreipiantis Valdas Kazlauskas...

Betgi koks rezultatas? Minimalus scenovaizdis iš rampos a la marmuras ir kelių nešiojamų improvizacinių kolonų. Abu veiksmus – tie patys veikėjų kostiumai, apeliuojantys į epochinius. Režisūra – beveik nematoma, kūrinio idėjos neišryškintos, finalas suveltas, choreografija – vos pora potėpių, vaidyba (ypač jaunųjų žvaigždžių) – silpna ir neįtikinanti. Bendras vaizdas – ištęsta, statiška, nuobodu, pigu.

Viena paguoda – muzika ir jos atlikimas. Jei ne artikuliacijos problemos, trukdžiusios išgirsti viską, apie ką kviestiniai solistai dainuoja, juos ir klaipėdiečius, kurie aiškiai dėjo žymiai daugiau pastangų, kad spektaklis pavyktų, būtų galima pagirti už puikius balsus ir įveikus tokį nelengvą veikalą kaip V.A.Mocarto „Don Žuanas“.