Chaosas – iki pat liepos

Valstybinės geležinkelių bendrovės SNCF darbuotojai nustojo dirbti streiko išvakarėse, pirmadienį 19 val. (20 val. Lietuvos laiku). Keturių didžiausių profsąjungų CGT, SUD, CFDT ir "Unsa" sutarimu, iki pat birželio pabaigos bus streikuojama pagal grafiką: dvi dienas – protestai, trys – darbas.

Antradienį, kurį žiniasklaida jau spėjo pavadinti juoduoju, nedirbo trečdalis geležinkelininkų. Šalyje kursavo tik vienas iš aštuonių greitųjų tarpmiestinių TGV traukinių ir vienas iš penkių regioninių traukinių. Planuota, kad trys iš keturių į Londoną ir Briuselį vykstančių "Eurostar" traukinių tęs darbą, o "Thalys" traukinys, važiuojantis link Belgijos ir Nyderlandų, veiks beveik įprastai.

Prancūzai susidūrė su nesklandumais geležinkelio linijose į Ispaniją, Italiją, Šveicariją, Vokietiją. Rimtai sutrikdytas eismas RER linijomis, jungiančiomis Paryžiaus centrą su priemiesčiais, įskaitant atšaką, vedančią į pagrindinį tarptautinį Charles de Gaulle'io oro uostą.

Ir nors apie streiką buvo pasklebta iš anksto, jau pirmąją jo dieną Prancūzijos didmiesčiai paskendo chaose. Tai nestebina – anot statistikos, kasdien šalies geležinkeliais keliauja 4,5 mln. žmonių.

Antrąją streiko dieną protesto akcijose dalyvavo kiek mažiau darbuotojų, tačiau sumaišties buvo ne ką mažiau. Kursavo tik vienas iš septynių greitųjų tarpmiestinių ir tik penktadalis Prancūzijos regionus aptarnaujančių traukinių. Trikdžius pajuto net kaimyninių šalių gyventojai.

Protesto užkratas

Streiko simboliu tapo vaizdai iš Liono stoties Paryžiaus rytuose: antradienio rytą platformos buvo sausakimšos – keleiviai lipo ant bėgių tikėdamiesi patekti į traukinius. Vietos žiniasklaidos teigimu, šalies žmonės laikosi santūriai tiek valdžios, tiek streikuojančiųjų atžvilgiu, jie neslepia nepasitenkinimo dėl sutrikusio įprasto gyvenimo ritmo.

"Mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą kaip ir visiems kitiems, – žurnalistams skundėsi 56 metų keleivė Aziza Fleris. – Reikėjo matyti, kas nutiko traukinyje. Kai kurie žmonės pasijuto blogai, moterys verkė, vaikai. Tai nenormalu."

Keleiviai ieškojo, kas juos pavėžėtų, internete dalijosi patarimais dėl kelionių ir palankiausių maršrutų. Daug įmonių leido darbuotojams dirbti iš namų, tačiau vien Paryžiuje antradienio ir trečiadienio rytais susidarė daugiau kaip 400 km automobilių spūsčių.

Prie streikuojančių geležinkelininkų antradienį prisijungė prastėjančiomis darbo sąlygomis nepatenkinti šiukšlių surinkėjai, kai kurie energetikos sektoriaus darbuotojai, protestuojantys prieš energetikos rinkos liberalizavimą, ir didesnių atlyginimų reikalaujantys "Air France" darbuotojai. Oro linijų bendrovė iš anksto skelbė, kad panašiai planuoja streikuoti dar keturias balandžio dienas.

Progos pastreikuoti nepraleido ir studentai: prieš ketinimus leisti atranką valstybiniuose universitetuose protestuojantys jaunuoliai blokavo universitetų miestelius.

Skolos ir privilegijos

Iki birželio 28 d. planuojami streikai – vienas didžiausių iššūkių E.Macronui, siekiančiam pertvarkyti skolų slegiamą SNCF. Paradoksas, tačiau su didžiausiu iššūkiu pastaroji susidūrė praėjus 80 metų nuo dienos, kai ją įkūrė valstybė, gelbėdama privačias geležinkelio bendroves.

Vyriausybės teigimu, SNCF būtina reformuoti – ES ruošiamasi atverti konkurencijai keleivių vežimą traukiniais nuo 2020 m., o Prancūzijoje vežimas traukiniais šiandien yra 30 proc. brangesnis nei kitur. Negana to, geležinkelio bendrovę slegia 46,6 mlrd. skola, kurios vyriausybei žutbūt reikia atsikratyti. Dėl streiko ši suma, beje, išaugs dar labiau: SNCF vertinimu, kiekviena protestų diena valstybei kainuos per 20 mln. eurų. Ir čia – tik tiesioginiai nuostoliai, nes įmonėms teks susidurti su masiniais darbuotojų vėlavimais ar net neatvykimu į darbą.

Geležinkelių darbuotojai protestuoja prieš vyriausybės planus panaikinti dešimtmečius galiojusį jų specialų statusą, kuris iš esmės užtikrina darbą visam gyvenimui, galimybę išeiti į pensiją įpusėjus šeštą dešimtį, 50 dienų trunkančias kasmetes atostogas ir kitus privilegijas. Dėl šių garantijų geležinkelio darbuotojo statusas Prancūzijoje laikomas valstybinio sektoriaus privilegijų simboliu.

E.Macrono vyriausybė tokį ekonominį rudimentą laiko nebelogišku: globalizuota ir vis labiau automatizuojama rinka teikia pirmenybę lankstesnei darbo jėgai. Pagal vyriausybės planus, dabartiniai geležinkelininkai išsaugotų specialų statusą, bet jo nebeturėtų nauji darbuotojai.

Kritikos E.Macronas sulaukia ne vien dėl radikalių reformų: prezidentas planuoja pertvarkyti SNCF vykdomuoju įsakymu ir taip išvengti ilgų diskusijų parlamente, tačiau tokią idėją jau pasmerkė jo oponentai.

Profsąjungos tikina, kad centristas prezidentas ketina visiškai sunaikinti viešojo geležinkelio sistemą vien dėl ideologinių sumetimų. Bendrame pareiškime apie streiko pradžią jos nurodė, kad planuojama reforma nepanaikins SNCF skolų.

Profsąjungos baiminasi, kad pakeitimai yra pirmas žingsnis link SNCF privatizavimo, nors vyriausybė ir neigia šiuos nuogąstavimus.

Profesinės sąjungos atstovai kaltina E.Macroną užsimojus prieš sunkiai iškovotas prancūzų teises, kurių pavydi darbuotojai kitose šalyse, ir kenkimu visai viešųjų paslaugų idėjai.

Įtakos patikrinimas

Profesinėms sąjungoms Prancūzijoje priklauso vos 11 proc. darbuotojų, jų įtaka šalies politikoje iki šiol buvo neproporcingai didelė, jų kadaise baiminosi visi šalies politikai. Analitikai geležinkelininkų streiką vadina svarbiu testu, kuris parodys profsąjungų įtaką nūdienos Prancūzijoje. Prezidento kritikai nepraleidžia progos viešiems pareiškimams, esą šalies lyderis paprasčiausiai siekia užgniaužti prancūzų tradiciją nepasitenkinimą išreikšti viešomis protesto akcijomis.

Tiesa, kol kas profsąjungoms nepavyko užblokuoti jokios prezidento E.Macrono reformos, nepaisant kelių masinių protestų prieš pertvarkas, tarp kurių – 120 tūkst. darbo vietų viešajame sektoriuje panaikinimas.

Be to, geležinkelininkai, pastarąjį kartą streiku reformą sustabdę 1995-aisiais, šįkart negali kaltinti vyriausybės, esą reforma juos užgriuvo netikėtai. Šio sektoriaus reformos yra tarp kelių priemonių, kurių E.Macronas ėmėsi norėdamas didinti prancūzų darbo našumą ir mažinti valstybinio sektoriaus skolą.

Šalies gyventojai išlaiko rezervuotą požiūrį į streiką: apklausos rodo, kad vos 46 proc. reformų a priori nemėgstančių prancūzų pritarė nuomonei, kad geležinkelių reforma yra neteisinga. Dėl sumažėjusių prancūzų simpatijų geležinkelininkams veikiausiai kalta ir labai suprastėjusi traukinių (ypač priemiestinių) keleivių aptarnavimo kokybė. Be to, priemiesčiuose gyvenantys žmonės jau nėra taip priklausomi nuo šios susisiekimo rūšies kaip prieš dešimtmetį ar anksčiau: šiuolaikiniai darbdaviai toleruoja darbą iš namų.

Streikų grafikas

Traukiniai – svarbi susisiekimo priemonė ne tik Prancūzijos gyventojams. Juolab kad dėl nesklandumų geležinkeliuose pasikeis padėtis ir kituose viešojo transporto, automobilių nuomos sektoriuose. Pateikiamas grafikas padės planuoti keliones į ir po Prancūziją.

Numatytos streiko dienos:

Balandį – 8, 9, 13, 14, 18, 19, 23, 24, 28, 29 d.

Gegužę – 3, 4, 8, 9, 13, 14, 18, 19, 23, 24, 28, 29 d.

Birželį – 2, 3, 7, 8, 12, 13, 17, 18, 22, 23, 27, 28 d.