Tuo metu amerikiečiai nusiuntė į Maskvą CŽA direktorių, kuris tiesiai pasakė: „Mes matome, ką jūs darote ir ką dar ketinate padaryti Europoje“. Kas dar svarbiau, didelės karinės pratybos prie Kaliningrado sienų pasiuntė antrą žinią: „O dabar pažiūrėkite, ką galime jums padaryti mes, jei jūs neapsiraminsite“.
Europa ne nenori, ne bijo, o negali pasakyti Rusijai nieko panašaus. Kaip „Kauno dienai“ teigė Potsdamo universiteto dėstytojas dr. Christianas E. Rieckas, negalima sakyti, kad Europa miega – gynybos finansavimas didėja, auga politinė valia ir suvokimas, kad hibridinis karas su Rusija jau vyksta. Tačiau vis dar veikia ir posakis: „Per mažai, per lėtai“. Europa nebebijo tiesiai kalbėti, bet už jos žodžių nėra sutelkta brutali jėga, o jei taip, Rusijai europiečių įspėjimai nieko nereiškia.
– Friedrichas Merzas pažadėjo „atpildą“ Leipcigo diversijos kaltininkams ir prabilo apie pasekmes Rusijai. Kokias pasekmes? ES sankcijas dar keliems rusų valdininkams, kurie ir taip nesiruošė į Europą?
– Turiu pripažinti, kad Vokietija ilgą laiką buvo kalbėtoja, o ne darytoja ir apie kažkokias rimtas pasekmes Rusijai ir dabar kalbėti netenka. Tačiau reikia pripažinti, kad su dronais susiję incidentai išjudino politinius debatus apie svarbios infrastruktūros apsaugos stiprinimus. Tuo pat metu man atrodo, kad dabartinė vyriausybė yra per lėta numatant, kas gali įvykti toliau. Kol kas mes (vokiečiai) tik reaguojame į incidentą ir puolame kažką taisyti ir gerinti, metame tam reikalui pinigus ir taip toliau. Na, anksčiau mes nedarydavome net šito.
Ar pinigai leidžiami tinkamai? Ar perkame būtent tai, ko reikia ruoštis didelio masto konfliktui?
– „Mesti pinigus“, žinoma, gerai, bet jei tikėti tuo, ką rašo Vokietijos žiniasklaida, milijardai gynybai išleidžiami, bet gynyba nestiprėja, išskyrus nebent brigados Lietuvoje pajėgumus?
– Tai kitas svarbus debatų Vokietijoje klausimas, susidedantis iš dviejų dalių. Pirmiausia, ar pinigai leidžiami tinkamai? Ar perkame būtent tai, ko reikia ruoštis didelio masto konfliktui? Antra, kiek iš tikrųjų auga Bundesvero koviniai pajėgumai?
Čia reikia priminti, kad mes buvome taip nustekenę Bundesverą, kad kariuomenė praktiškai nebeturėjo nei kovinės technikos, nei amunicijos, nei kitų būtinų dalykų. Atkurti tai užima daug laiko ir daug lėšų, kurios dabar visgi yra skiriamos ir kai šiandien vykdomi pirkimai, nesutinku, kad jie nekelia kariuomenės pajėgumų – su kiekvienu ginkluotės ir kitu pirkimu Bundesvero galia auga. Perkamos tiek pigios dronų sistemos, tiek brangūs lėktuvai F-35. Tai kuria kitą problemą – augina priklausomybę nuo JAV. Manau, kad Vokietija turėtų daugiau investuoti į savas karines technologijas ir tai daroma, bet turime mažai laiko, o tai – dar viena problema. Taigi, tuo pat metu gaminame tai, ką seniai mokame gaminti, o kitką perkame „nuo lentynos“. Tai nėra labai gerai ilgalaikėje perspektyvoje.
Taip pat reikia pažymėti, kad siūlymai visas pastangas mesti vien į naujas technologijas, vien į „ateities karą“ yra nepraktiški ir istorijoje nė karto nepasiteisino. Kariuomenei reikia visko – ir naujovių, ir senų, gerai patikrintų dalykų.
– Kokį signalą mes siunčiame Rusijai? Jei amerikiečiai geba akivaizdžiai pademonstruoti karinę galią, europiečiai vis dar tegali pagrasinti faktiškai niekam neberūpinčiais naujais sankcijų paketėliais? Ir neatrodo, kad Europos problema būtų politinės valios stoka, kaip anksčiau – mes tiesiog neturime kuo pagrasinti?
– Iš vienos pusės, europiečiai vis geriau ir sklandžiau sutaria, kaip stiprinti gynybą. Tai yra gerai. Tačiau tai savaime nepavirsta aiškia atgrasymo strategija. Mes tiesiog neturime tokios ugnies galios, kaip amerikiečiai. Bet juk tam ir turime NATO. Būtent todėl Aljansas yra toks svarbus mums visiems. Pavyzdžiui dabar, po minėtų incidentų, Vokietija turėtų aktyvuoti NATO sutarties 4-ąjį straipsnį ir pradėti NATO konsultacijas, kurios automatiškai įtrauktų JAV. Taip galėtume geriau kurti vieningą frontą prieš Rusiją ir stiprinti atgrasymą.
Žinoma, vien grūmoti pirštu ir kalbėti neužtenka. Putino režimas supranta tik atgrasymo kalbą už kurios stovi brutali karinė jėga. Negalima sakyti, kad Vokietija nieko nedaro šia linkme. Brigada Lietuvoje – stiprus politinis simbolis. Vokiečių karo inžinieriai padeda Lenkijai įtvirtinti pasienį. Aišku, turime tai daryti dar intensyviau. Pavyzdžiui, dislokuoti Lenkijoje daugiau Bundesvero karių ir ginkluotės atsargų. Panašiai kaip švedai perkelia pajėgas į Suomiją. Šios dvi šalys yra puikus karinio bendradarbiavimo pavyzdys.
Vokietija taip pat dirba ties infrastruktūros stiprinimu ir siekia tapti efektyviu logistikos centru greitam sąjungininkų pajėgų perkėlimui į Rytų flangą.
Putino režimas supranta tik atgrasymo kalbą už kurios stovi brutali karinė jėga.
– Tačiau vertinant tai, ką faktiškai turime dabar „ant rankų“, europiečiai, nors ir stengiasi tapti darytojais, šiandien vis dar yra kalbėtojų lygoje?
– Taip, tenka su tuo sutikti.
– Tuo pat metu stebina gana antiamerikietiškų sentimentų dominavimas Europos informacinėje erdvėje. Johnas Ratcliffe’as nuvyko į Maskvą užstoti mus – europiečius. Tačiau didžioji dalis Europos žiniasklaidos iš karto griebėsi įtarumo sklaidos: „Ko jis ten vyksta? Ar tik Trumpas nesiruošia mūsų parduoti?“ ir taip toliau. Kodėl?
– Pirmiausia užduočiau kontrklausimą: o jūs tikite Donaldo Trumpo administracijos pažadais? Ar JAV tikrai tebėra patikimos sąjungininkės?
– Galime pažvelgti į kelis faktus: JAV padeda Ukrainai vykdyti anksčiau neregėto masto atakas prieš Rusiją, praktiškai sutarta dėl JAV karių Lenkijoje ir Lietuvoje, o amerikiečių diplomatiniai signalai rusams yra paremti jėgos demonstracija, aiškiai įspėjant palikti Europą ramybėje. Amerikietiškoji „mašina“ veikia nepaisant to, ką socialiniuose tinkluose rašinėja D. Trumpas. Kur problema?
– Visiškai sutinku su tuo, kad reikia vertinti faktus – tai, kas iš tikrųjų daroma ir mažiau kreipti dėmesį į politikų kuriamą foninį triukšmą. Tačiau turime priimti, kad sumenkęs pasitikėjimas amerikiečių garantijomis taip pat yra faktas. Ši JAV administracija nuolat „stumdo“ Europą ir vargu ar tai vien politinis įvaizdis, elgsena, kuri galbūt mums nepatinka, bet galime prie jos priprasti. Faktas, kad Europoje tai kelia nerimą ir nepasitenkinimą. Pasitikėjimas sumenko ir tai lėmė amerikiečių elgesys, prezidento nepastovumas. Žinia, pasitikėjimas greitai prarandamas, bet sunkiai atgaunamas.
Nepanašu, kad D. Trumpo administracija suvokia savo „nuopelną“ visame tame.
Kita vertus, sutinku, kad europiečiai neturėtų elgtis taip isteriškai, kaip dabar kartais nutinka. Bet tai ne tik europiečių problema. Daug nerimo girdžiu bendraudamas ir su kolegomis iš kitų regionų, pavyzdžiui, iš Australijos. Nepasitikėjimas ir nerimas daugiau ar mažiau yra apėmęs visus JAV sąjungininkus. To anksčiau nebuvo ir nepanašu, kad D. Trumpo administracija suvokia savo „nuopelną“ visame tame.
Žinoma, JAV yra kritiškai svarbios mūsų Aljansui, todėl manau, kad šiuo klausimu europiečiai turėtų daug aktyviau ir tvirčiau „stumti“ savo interesus uždarais diplomatiniais kanalais, kurie, kaip rodo patirtis, geriausiai veikia su D. Trumpu.
O kalbant apie Europos žiniasklaidą, reikia pripažinti, kad problemų yra ir kad rusai labai įgudę veikti informacinę erdvę, manipuliuoti nuotaikomis. Žinoma, žiniasklaida sąmoningai nesabotuoja santykių su JAV, tačiau ji natūraliai linkusi akcentuoti neigiamas naujienas, dirginti žmonėse jau gyvenančias baimes. Taip jau yra, kad net hibridinio karo sąlygomis, mes nepasiruošę mąstyti strategiškai, peržengiant momentinius interesus. Žiniasklaida dažnai „maitinasi“ nepasitenkinimu, o strateginėje perspektyvoje tai, deja, gali duoti ardomąjį poveikį.
Naujausi komentarai