Ir Venecijoje gyvena žmonės

Darganotame lietuviško rudens peizaže Venecija atrodo lyg gražus akimirksniu praskriejusios vasaros paveikslėlis. Galima bambėti dėl turistais užkimštų siaurų kaip kišenės miesto ant vandens gatvelių, drėgmės ir karščio kokteilio bei lietuviams pernelyg kosminių kainų. Tačiau ir šiame keistame, liūdesio ir lėtos griūties persmelktame mieste gyvena žmonės. Ne ryškiais kostiumais pasidabinę ir romantišką pasiplaukiojimą siūlantys gondolininkai ar vėduoklių, karnavalo kaukių bei kitokių turistų akį traukiančių niekučių pardavėjai. Ir ne Šv. Morkaus aikštėje lesalą balandžiams už vieną eurą siūlantys prekeiviai.

Plazda skalbiniai

Kad Venecija nėra tik didžiulis turistus aptarnaujantis ir jiems pasirengęs miesto grožį parduoti personalas, išduoda lyg vėliavos tarp atokių siaurų gatvelių plevėsuojantys skalbiniai. Ne prabangių viešbučių inicialais marginti užtiesalai, o paprastų mirtingųjų neįmantrūs drabužiai. „Ehey“, - girdi šūkaujant kokį Pablą, užklydęs į atokesnes ne turistų akims skirtas gatveles. „Ehey“, - draugiškai atsako pašnekovas už kelių namų, stovintis nedideliame apgriuvusiame balkonėlyje. Apsivilkęs baltais berankoviais marškinėliais, vadinamąja „maike“, vienomis trumpikėmis, rūko cigaretę ir kažką greitakalbe pasakoja tam Pablui. Paskui abu sutartinai juokiasi - siaura gatvele nuvilnija jų juoko aidas. „Gal venecijiečiai neturi telefonų?“- nejučia susimąstai. Tačiau prisimeni, kad ir Florencijoje, ir Sardinijos saloje italai labiau pasikliauja gyvu ir garsiu bendravimu, be baimės, kad juos girdės aplinkiniai ir kad dėl jų pašnekesio staiga sutriks gatvės eismas: kol automobilį vidury gatvės sustabdęs vyrukas paplepės su kavinės šeimininku, už jo mandagiai, regis, be emocijų išsirikiavę lauks vis didėjanti mašinų eilė.

Nėra automobilių

Nežinia, kaip su tais telefonais. Tačiau automobilių venecijiečiai tikrai neturi. Čia pati vertingiausia eismo priemonė – paprasta ar motorinė valtis, nedidelis kateriukas. Na, gondolos, patys suprantate, – masalas turistams.

Pasiplaukiojimas kanalais - 80 eurų. Bet kam toji prabanga? Didžiuoju kanalu plaukioja vandens „autobusai“. 5 eurai – ir grožėkitės Venecija pusantros valandos.

Kaip ir bet kokiame kelyje, čia taip pat egzistuoja eismo taisyklės. Apie jas byloja iš vandens styrantys kelio ženklai – šviesoforas, „plyta“ ar ženklas „stop“. Motorinėmis valtimis kanale patruliuoja policininkai, pas ligonius vandeniu taškydamasi skrieja greitoji pagalba. Šioms tarnyboms nėra raudonų šviesoforo signalų. Policininkai, įsijungę švyturėlį ir sireną, taip kaukdami lėkė prošal, kad nuo galvos iki kojų be gailesčio apliejo amerikiečių turistų porą. „Shit, shit“, - pyko ir barėsi anie. Nieko nepadarysi, į vandenį lipęs, visai sausas neliksi...

Pilsto vyną

Venecijoje geriau nevalgykite. Na, bent jau ten, kur daug išalkusių atvykėlių. Nepuolus į pirmą pasitaikiusią užeigą, paieškojus savitarnos kavinukės, gali ir pasisekti – paskanauti itališkų makaronų nuo 3 iki 5 eurų, išgerti espresso už 1 eurą. Kiti nesivargina ieškoti, perka kioskeliuose picas ir draugiškai susėdę ant karščiu tvoskiančio grindinio šveičia jas. Žavu stebėti išalkusią turistų gaują, nebeieškančią patogumų ir nebijančią padėti užpakalius bet kur. Nes su suoleliais Venecijoje – tikrai ne kas. Nebent pasiduotumėte prabangios kavinės padavėjo vilionėms ir klestelėtumėte į krėslą. Bet ten jau kitos taisyklės, nelabai palankios jūsų piniginei.

Nuo alaus Italijoje patartina susilaikyti – nevilioja kainos, o ne skonis. Tačiau vyno mėgėjams čia tikras rojus! Ieškodami suvenyrų iš venecijietiško stiklo (jį, beje, pirkite kitame mieste – bus pigiau), neišvengiamai aptiksite pilstomą vyną pardavinėjančias krautuvėles. Malonus pardavėjas pasiūlo balto, raudono, rausvo jauno vyno, kurio litras kainuoja nuo 1,8 iki 2 eurų. Iš didelės talpos stiklinių indų „šlangele“ vynas suteka į plastikinį „bambalį“. Gurkšteli – visai nieko, gaivina.

Išvadino amerikiečiu

Neatrodo, kad šalis, kurioje greitai gyvens dalis Lietuvos, Amerika, labai palankiai vertinama italų. Užkliudęs natūralios odos rankinę ir ją netyčia numetęs tautietis italo prekeivio buvo nemandagiai išplūstas ir išvadintas rusu, paskui – ukrainiečiu, o galop... amerikiečiu.

Nežinia, kas turi tokį keistą pomėgį – turistai ar vietiniai gyventojai. Tačiau kramtomąją gumą jie naudoja ne tik pagal visiems įprastą jos paskirtį. Iš tolo netradiciškai atrodantys metaliniai stulpai, pasirodo, aplipinti margaspalviais „kramtoškės“ gabaliukais.

Kiekvienas nori palikti juos liudijantį ženklą. Kad ir tokį, iš kramtomosios gumos...