Istorikas: kai Putinas mirs, jie iš š**ų ir pagalių nusilipdys naują

Latvijoje gyvenantis rusų istorikas – sovietologas, rašytojas Dmitrijus Savinas teigia, kad perspektyvos daug niūresnės. Iš vienos pusės, neosovietinis Rusijos režimas nejaučia nei noro, nei poreikio keistis, liaudis, kaip jau ne kartą buvo, „suvalgys“ bet kokią jai sekamą pasaką, o jėgos, galinčios pakeisti režimą nėra ir artimoje ateityje nenusimato.

– Teigiate, kad dabartinis Rusijos režimas savo prigimtimi yra neosovietinis. Kuo?

– Visos valstybės kalba apie istorinį tęstinumą ir Rusija – ne išimtis. Tačiau kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir 1918 m. sukurta respublika yra labai skirtingos, taip ir 1917 m. didžioji rusų tautos katastrofa, o būtent taip aš vertinu bolševikų perversmą, pagimdė ne tik kitokią valstybę, bet ir kitokią tapatybę. Bolševikai nekūrė naujos Rusijos valstybės tapatybės, o lipdė kažką visiškai kitokio, kas, anot jų, turėjo tapti „rojumi žemėje“. Todėl jie nuosekliai naikino visa tai, kas anksčiau laikyta rusišku, pirmiausiai – genocido masto religijos ir tikinčiųjų naikinimas. Tuo metu etninę tapatybę keitė sovietinis internacionalizmas ir kosmopolitizmas – nauja, etniškumą neigianti sovietinė tapatybė.

Sovietinė sistema turėjo du lygmenis – ezoterinį su marksizmo – leninizmo ideologija bei kitomis nesąmonėmis ir egzoterinį, apimantį valdžios „aparato“ tęstinumo užtikrinimą, o, kitaip sakant, užtikrinti, kad „aparatas“ yra visagalis ir jo valdžia nuolat plečiama. Tai štai „aparatas“ puikiausiai pergyveno vadinamąją demokratinę Rusijos revoliuciją – apie 75 – 90 proc. svarbiausių postų užėmė partinės nomenklatūros atstovai. Kartu su jais naująjį „aparatą“ formavo komjaunuoliai – oligarchai, saugumiečiai ir organizuotas nusikalstamumas. Jie valdo šalį iki šiol.

Čia yra vienas iš dabartinės sistemos skirtumų – vieningos ideologijos nėra ir „vadas“ ir jo įvaizdis tiesiog lipdomi iš bet ko – iš šūdų ir pagalių.

– Sovietinės sistemos viršūnėje būdavo „didieji vadai“. Todėl dabartiniam režimui V. Putino iškilimas ir buvo būtinas?

– „Vadai“ buvo ir yra ne kas kita, kaip sistemos produktai. Autoritarinei sistemai visada bus reikalingas „vadas“. Kai kurie buvo ryškios asmenybės, o kai kurie, kaip pavyzdžiui Konstantinas Černenka – tiesiog kalbantys lavonai. V. Putinas taip pat yra tipinis sistemos produktas, nes buvo pasiruošęs tapti bet kuo, kas tik patiks sistemai. Kai reikia, jis bus religingas, kai reikia – „kietas bičas“ ir taip toliau. Čia yra vienas iš dabartinės sistemos skirtumų – vieningos ideologijos nėra ir „vadas“ ir jo įvaizdis tiesiog lipdomi iš bet ko – iš šūdų ir pagalių. Faktiškai, Rusijoje tai ir yra yra dvi pagrindinės substancijos vadų lipdymui. 

Pavyzdžiui, Kinija iki šiol išlaikė komunistinės ideologijos fikciją, Turkmėnistano neosovietinis režimas ją pakeitė diktatoriaus neva parašyta „Ruchnama“ – savotišku iškrypusiu šventraščiu. V. Putino režimui taip pat reikėjo kažko panašaus ir jis istorijos vadovėlius, kurie tiesiogine prasme yra mitų rinkinys sovietiniam žmogui. Tačiau vieningos naujos ideologijos jiems iki šiol nepavyko sukurti.

Dmitrijus Savinas / Asmeninio arch. nuotr.

– V. Putino asmeninė valdžia šiandien yra labai didelė, palyginama su kai kuriais sovietų „vadais“. Ar dabartinė sistema gali pergyventi jo netektį? Kuo pakeisti V. Putiną, kai jo nebeliks?

– Manau, kad po V. Putino seks didesnio ar mažesnio „atšilimo“ laikotarpis, nes naujas diktatorius visada būna silpnesnis už praeitą. Be to, Rusijoje susikaupė labai rimtos ekonominės ir etnopolitinės problemos, o užsienio politikoje apskritai katastrofa. Tokiais atvejais sistema imasi išgyvenimui būsimų pokyčių. Šitaip bolševikų sistema būtų žlugusi dar Lenino laikais, jei ne vadinamoji Naujoji ekonominė politika. O kai tik egzistencinė krizė praėjo – varžtai tuoj pat buvo maksimaliai tvirtai užsukti. Tai ne vienintelis pavyzdys sovietų laikais. Sistema pergyvena nesibaigiantį didelių krizių, trumpų „atšilimų“ ir po jų su nauja jėga atsinaujinančių represijų ciklą. Reikia suprasti, kad „aparatui“ nerūpi valstybė, o tik pats „aparatas“, todėl visi pokyčiai yra daromi tik pačios sistemos labui. Rusija nėra tų žmonių tėvynė, jų tėvynė – „aparatas“.

Taigi, dabartinis režimas taip pat ieškos bet kokio būdo, o visi būdai jiems priimtini, kad tik išlaikytų savo politinę ir ekonominę valdžią. Kad „aparato“ žmonės išsaugotų tai, ką turi dabar. Jiems tiks bet kas – ar fašizmas, ar monarchija, ar liberalizmas, ar homoseksualizmas. Jokio skirtumo, kad tik tiktų pagal aplinkybes. Kad tik „aparato“ žmonės išlaikytų ekonominių išteklių kontrolę.

– Reiškia, esminių pokyčių Rusijoje tikėtis neverta?

– Tikri pokyčiai įmanomi tik tuo atveju, jei sistema žlunga, visi jos atstovai nušalinami nuo valdžios ir juo keičia naujas valdantysis elitas. Tačiau čia mes turime problemą – kur paimti tą naują elitą ir kaip atvesti jį į valdžią? Seniai tvirtinau, kad užsienyje veikianti rusų opozicija turi ruošti naująjį elitą, tokį, kuris ne tik norėtų gyventi europietiškai, bet ir žinotų, ko tam reikia. Be to, reikėtų didelės masės tokių žmonių – bent keliasdešimt tūkstančių. Deja, būkime atviri, tai opozicijoje beveik niekam nebuvo įdomu. O jei per kažkokį stebuklą į valdžią ateitų kai kurie dabartiniai opozicijos „lyderiai“, jie būtų tokie patys idealūs „aparato“ žmones, turbūt net blogesni už dabartinius.

Bet kuriuo atveju, alternatyvaus elito nėra ir net jei jis stebuklingai atsiras, niekas nežino, kaip jį atvesti į valdžią. Todėl, kaip minėjau, laikina liberalizacija tikėtina, bet tikriems pokyčiams prielaidų nėra.

Atsiras ir daugybė dabartinių opozicionierių, kurie strimgalviais lėks į Maskvą prie „lovio“ ir visam pasauliui rėks, kad „čia jau tikras liberalizmas“.

– Režimas, kaip ir Boriso Jelcino laikais, sukurs iliuziją, kad Rusija jau „visiškai kitokia“?

– Būtent taip ir ta iliuzija labai daug kam patiks. Neabejoju, kad atsiras ir daugybė dabartinių opozicionierių, kurie strimgalviais lėks į Maskvą prie „lovio“ ir visam pasauliui rėks, kad „čia jau tikras liberalizmas“. O apskritai, tai dabartiniai režimo šulai, kaip jų nomenklatūriniai pirmtakai 1991 m., lips ant aukštų tribūnų ir aiškins, kaip juos engė putinizmas ir kaip atkakliai jie priešinosi.

– Kaip reaguos metų metais propagandos formuotas „paprastas žmogus“? Kaip jam pergyventi V. Putino galą?

– Rusijos visuomenėje yra dvi gilios problemos – sovietinė tapatybė ir nacionalinės inteligentijos nebuvimas. Abi problemos kamuoja Rusiją jau šimtmetį. Dar Lenino laikais pradėjusi formuotis sovietinė inteligentija jautėsi svetima „masėms“, o pastarosios lygiai taip pat žiūrėjo į inteligentiją. Normaliose šalyse inteligentija kilo iš buržuazijos ir prakutusių valstiečių, o Rusijoje jau šimtą metų inteligentus gimdė sistema. Dabartinė Rusijos inteligencija yra lygiai tokia pati sovietinė – sisteminė. Be to, kai nėra ryšio tarp inteligentijos ir visuomenės, laimi visada valdžia.

Visuomenė gali turėti tam tikrus lūkesčius, bet nėra kam jų išsakyti. Inteligentija to negali padaryti, nes ryšio su visuomene neturi, rūpinasi tik savimi ir laukia kol valdžia prileis ją prie „šėryklos“. Dabartiniai sisteminiai inteligentai jau seniai mieliau rašo skundus vienas ant kito ir to paties „paprasto žmogaus“, nei rūpinasi valstybės ir visuomenės interesais. Kas tada lieka „paprastam“ žmogui? Trokšti stiprios valdžios.

Tipinis sovietinis žmogus yra nenusakomai savanaudiškas niekšas ir gyvulys, turintis vieną vienintelį norą – viską turėti ir kad už tai nieko nebūtų.

– Iš Kremliaus propagandos kažkas liks? Juk daugybė rusų tiki pasakomis apie „priešų apsuptį“, „nacistus Ukrainoje“ ir visą kitą?

– Daug kas iš to liks ir dar bus sustiprinta nauja legenda apie „smūgį į nugarą“, kaip nutiko ir SSSR subyrėjimo metu. Labai svarbus V. Putino „nuopelnas“, kad jis grąžino sovietiniam žmogui tikėjimą savo „pasauline didybe“, leidžiančia kantriai kęsti kasdienius nepriteklius. Jelcino laikais rusai pergyveno krizę, laikė save atsilikėliais, kurių bobos tik ir svajoja nuo jų pabėgti į Ameriką. O V. Putinas juos įtikino, kad Rusija yra vėl pati galingiausia, kad visi jai pavydi ir kad pusė vokiečių jau ten persikraustė bėgdami nuo „gėjų priespaudos“. Moraliai – psichologiškai jie dabar jaučiasi patogiai.

Ką darys režimas, kai nebeliks V. Putino, o „paprastą žmogų“ naudingiau laikyti patenkintu? Manau, kad neskubės. Represinės struktūros seks, kad nekiltų neramumų ir masės palaipsniui priprastų prie naujos tikrovės. Tipinis sovietinis žmogus yra nenusakomai savanaudiškas niekšas ir gyvulys, turintis vieną vienintelį norą – viską turėti ir kad už tai nieko nebūtų. Taip ir dabartinis sovietinis žmogus nori būti „galingiausiu pasaulyje“, lakstyti su raudona vėliava, bet taip pat važinėti mersedesu ir poilsiauti Ispanijoje bei apsipirkinėti internetu. Kaip patenkinti šiuos tarpusavyje nesuderinamus norus? Principas atidirbinėjamas jau šimtą metų – reikia ir net būtina skersti ukrainiečius, lenkus ir baltus, bet taip, kad mums už tai nieko nebūtų. Bus išaiškinta, kad nuostabusis V. Putinas buvo per žingsnį nuo galutinės pergalės, bet koją pakišo anglosaksai arba žydai, arba Dmitrijus Savinas, arba dar bala žino kas ir todėl reikia palaukti. Pergalė bus, tik kiek vėliau. Reikės naujo „vado“? Ne problema – nulipdysim. Š**ų ir pagalių tikrai užteks. Ne pirmas kartas.