47 šalių institucija pritarė visų Europos Sąjungos valstybių, išskyrus Vengriją, pateiktam teksto projektui, už kurį balsavo 17 narių, šešios buvo prieš, o 24 susilaikė.

Nerimaujant dėl stiprėjančios Maskvos agresijos vykdant karą prieš Ukrainą, aukščiausiajai JT teisių apsaugos institucijai buvo pateiktas projektas, kuriuo prašoma paskirti vadinamąjį specialųjį pranešėją Rusijai.

Rusijos griežtai užginčytas balsavimas dėl rezoliucijos projekto buvo atidžiai stebimas po to, kai Vakarų šalims ketvirtadienį buvo suduotas skaudus smūgis, kuomet JT Žmogaus teisių taryba nubalsavo prieš debatų dėl įtariamų piktnaudžiavimų Kinijos Sindziango regione rengimą.

Siūlyta surengti diskusiją apie JT ataskaitą, įspėjančią apie rimtus pažeidimus ir galimus nusikaltimus žmoniškumui Sindziange. Pastaroji iniciatyva žlugo po intensyvaus Pekino spaudimo.

Teisių grupių teigimu, ši nesėkmė parodė besikeičiantį galios balansą ir netgi pasėjo klausimų dėl pačios tarybos patikimumo.

Dėl siūlymo pasiųsti ekspertą stebėti „žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje vienerius metus“ balsuota minint Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino 70-metį.

Pranešėjas turės „rinkti, nagrinėti ir vertinti svarbią informaciją iš visų susijusių suinteresuotųjų šalių, įskaitant Rusijos pilietinę visuomenę tiek šalyje, tiek už jos ribų“, ir po metų stebėjimo pateikti ataskaitą.

Tai yra pirmoji rezoliucija, nukreipta į situaciją Rusijos viduje, nors taryba neseniai priėmė kitų sprendimų, susijusių su Maskvos karo Ukrainoje pasmerkimu ir įpareigojančių surengti aukšto lygio tyrimą dėl Rusijos karių ten padarytų pažeidimų.

Tačiau to neužteko – buvo norima, kad dėmesys būtų atkreiptas ir į teisių pažeidimus pačioje Rusijoje, ypač to siekė vietos teisių grupės.

Rezoliucijos projekte atsispindi jo iniciatorių susirūpinimas: nurodoma, kad „griežtai suvaržomos teisės į nuomonės ir žodžio, taikių susirinkimų ir asociacijų laisves... dėl to sistemingai imamasi susidoroti su pilietinės visuomenės organizacijomis, žmogaus teisių gynėjais,.. nepriklausomomis žiniasklaidos priemonėmis, žurnalistais, žiniasklaidos darbuotojais, teisininkais ir politine opozicija“.

Tekstas taip pat atskleidžia nerimą dėl „masinio priverstinio pilietinės visuomenės organizacijų... ir nepriklausomų žiniasklaidos priemonių uždarymo“.

Be to, jame „su dideliu susirūpinimu atkreipiamas dėmesys į įstatymines priemones, vis labiau ribojančias... laisves“, ypač „įstatymus dėl vadinamųjų „užsienio agentų“, „ekstremizmo“ ir „nepageidaujamų organizacijų“.