Paprasta aritmetika ar šis tas daugiau?

Viena vertus, galima paprasčiausiai susifokusuoti į aritmetiką. Žiūrint iš šios perspektyvos, rinkimų baigtis ne kažin kuo skiriasi nuo to, ko ir buvo tikimasi. Vienareikšmio laimėtojo nėra: daugumos parlamente neužsitikrino nei centro dešinės aljansas, nei centro kairės koalicija, nei antiisteblišmento „Penkių žvaigždučių judėjimas“. Tai reiškia, kad suformuoti vyriausybę italams bus labai sunku, jau nekalbant apie tokią, kuri pasižymėtų tvarumu. Italų laukia nestabilus laikmetis, nors, tiesą sakant, daug kam atrodo, kad italams tai – norma.

Vis dėlto paprasta aritmetika neatspindi tikrojo sekmadienį vykusių rinkimų baigties dramatizmo. Tai, kas įvyko, iš tiesų yra antiisteblišmento triumfas – tokio paties masto kaip „Brexit“ referendumas Jungtinėje Karalystėje arba Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Aiškėja, kad apie pusę balsų užsitikrino dvi populistinės jėgos. „Penkių žvaigždučių judėjimas“ rinkimuose surinko per 30 procentų balsų ir yra pasirengęs užimti didžiausios Italijos partijos poziciją. Centro dešinės bloke dominuoja „Lyga“, aplenkusi Silvio Berlusconi vadovaujamą partiją „Pirmyn, Italija“.

Pasak F. Giugliano, „Penkių žvaigždučių judėjimas“ ir „Lyga“ – žvėrys skirtingi, bet turi jie ir nemažai bendro. Abu yra kritiški euro atžvilgiu, nors pastaruoju metu „Penkių žvaigždučių“ tonas kiek sušvelnėjęs. Abu skeptiškai vertina Italijos požiūrį į imigraciją, t. y. siekį žūtbūt gelbėti per Viduržemio jūrą atvykstančius pabėgėlius. Negana to, abu jie atvirai kalba apie skiepų keliamą pavojų, o tai, apžvalgininko įsitikinimu, yra simptomas, leidžiantis įtarti, kad šios dvi politinės jėgos nebus linkusios pasikliauti nei mokslu, nei ekspertais.

Kas laukia Italijos ekonomikos?

Romoje daugiausia kalbama apie tai, ar šios dvi partijos galų gale nesuvienys jėgų ir nesuburs euroskeptiško aljanso.

Romoje daugiausia kalbama apie tai, ar šios dvi partijos galų gale nesuvienys jėgų ir nesuburs euroskeptiško aljanso. Iš tokios partnerystės, ko gero, galėtų užgimti ir vyriausybė, nors akivaizdu, kad užtikrinti politinį tokios vyriausybės tvarumą būtų sunku. Formaliai „Lyga“ priklauso centro dešinės valdančiajai koalicijai ir šiuo metu sėdi vairuotojo vietoje: būdama didžiausia partija, ji gali rinktis labiausiai sau patinkantį kandidatą į ministro pirmininko postą. „Penkių žvaigždučių judėjimo“ pagrindą sudaro daug kairiojo sparno atstovų, kurie priešintųsi partnerystei su „Lyga“. Netrukus po balsavimo „Lygos“ lyderis Matteo Salvini taip pat sakė nežadantis kooperuotis su „Penkių žvaigždučių judėjimu“.

Žiūrint kitu kampu, visa tai gali būti visai nesvarbu, įsitikinęs rašinio autorius. Kur kas svarbiau tai, kad dauguma rinkėjų pasirinko nebeeiti toliau tuo keliu, kuriuo Italija pasuko po ją ištikusios valstybės skolos krizės. Mario Monti vadovaujama technokratinė vyriausybė ir trys Demokratų partijos pagrindu veikusios administracijos turi vieną bendrą bruožą: visos jos siekė modernizuoti Italijos ekonomiką – ilginant pensinį amžių ir įgyvendinant darbo rinkos reformas. Pažymėtina ir tai, kad jos stengėsi laikytis euro zonos taisyklių. Prireikus taikyti išimtis (susijusias su bankininkystės sfera ir fiskaliniais klausimais), jos visų pirma ieškodavo sutarimo su Europos Sąjungos institucijomis.

„Penkių žvaigždučių judėjimas“ ir „Lyga“ apie tai nenori nė girdėti. Savo programose jos žada būti dosnios: ketinama nustatyti visuotinį bazinių pajamų dydį („Penkios žvaigždutės“), suvienodinti mokesčius („Lyga“), sutrumpinti pensinį amžių (abi). Deja, nė vienos iš šių priemonių Italijai nepavyks įgyvendinti gerokai neapkarpius išlaidų. Trumpai tariant, jos nori laužyti Europos fiskalines taisykles, motyvuodamos tuo, kad Italijai stimulo reikia dabar. Daug kam, ypač „Lygoje“, norėtųsi atsisakyti euro, kad tik būtų galima išleisti daugiau.

Tai, pasak F. Giugliano, likusioms euro zonos šalims iškelia esminę dilemą, ir kaip tik tuo metu, kai galimybės reformuoti valiutos bloką pradeda atsiverti. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas laukė, kol Berlyne bus suformuota nauja administracija (patvirtinta sekmadienį), norėdamas išbandyti, kaip veiktų jo sumanymas didinti rizikos pasidalijimą tarp euro zonos valstybių narių, mainais į griežtesnį viešųjų finansų valdymą. Nuojauta kužda, kad Italija po šių rinkimų tokiam kompromisui nepritars.

Italija – tarsi probleminis vaikas

Vokietija ir Prancūzija gali į tai reaguoti dviem būdais: jos gali pristabdyti tolesnės integracijos procesą, atsižvelgdamos į tai, kad į pietus nuo Alpių jį toliau vykdyti šiuo metu stinga entuziazmo. Kita vertus, jos gali nuspręsti į Italiją žvelgti kaip į probleminį vaiką, toliau siekti pasirinktų tikslų ir atėjus laikui paklausti, kas Romoje atsakingas už tai, dėl ko buvo susitarta. Viena yra aišku: Italija turės savo vaidmenį formuluojant naujas taisykles.

Antiisteblišmento partijoms, kurios šiandien trykšta džiaugsmu, tai bus tikras išbandymas. Savo elektoratui jos pardavė ateitį, sukurtą iš laisvų pinigų. Deja, realybė kur kas sudėtingesnė. Gal joms ir nepatinka europinės taisyklės, bet kol kas šių taisyklių tenka laikytis. Kalbant apie išėjimą iš euro zonos – pasakyti daug lengviau, negu padaryti. Kyla rizika, kad atsitiks taip, kaip atsitiko Graikijos premjerui Alexiui Tsiprui: teks atsižadėti duotų pažadų, nes priešingu atveju padariniai būtų katastrofiški.

Apibendrindamas F. Giugliano prognozuoja, kad didelio nestabilumo laikotarpis laukia ir Italijos, ir Europos Sąjungos. Italų rinkėjai savo nuomonę jau pareiškė. Deja, tai, ką jie pasakė, anaiptol nedžiugina. Ne tokios žinutės iš jų tikėjosi Italijos partneriai euro zonoje.